Jungtis

Aš esu tikrai laiminga. Ir manau, kad gyvenime tai ir yra svarbiausia - atrasti tyrą, gražiom spalvom spinduliuojančią laimę. Šiandien negalvoju apie tuos krūva darbų, apie tai, kad reikia gauti už juos kuo geresniu pažymius, šiandien tiesiog spinduliuoju džiugesiu. Šiandien mėnuo, kai apstulbusi palinksėjau galva ir taip sujungiau mūsų likimus į tą vieną vienintelį.
Nesakau, jam to taip dažnai kaip galėčiau.. nes nėra pakankamai galingų žodžių išreikšti mano jausmam.
Esu nuo jo priklausoma.
Jis geriausia, kas galėjo man nutikti gyvenime.
Jis patapo mano gyvenimu.
Ir jis leidžia man būti savimi, myli mano skundus, dievina mano stambias kojas, su susižavėjimu žiūri kai užsivedu kalbu apie vaikų šypsenas. Jis džiaugiasi, mano laimėjimais, mano noru būti su vaikais ir jiems atiduoti visą save - net jei tai kainuoja mūsų atostogas.
Dėka jo, šį pavasarį aš jaučiuosi laisva.
Ir tik dėl jo, man obelys tokios gražios.

Ilgas laiko tarpas @1140 dienos kartu.

***Tarpai tarp eilučių kartais yra daug svaresni nei pačių eilučių turinys.


Galvojant apie 2014 mastau.. kad buvau labai pasimetus. Gal tiksliau daugiau nesakiau nei ,, labas" nei ,, ate " niekam. Aš sustojau ir bandžiau suprasti save, suprasti kodėl nemėgstu vakarėlių, ar tikrai nemėsgtu alkoholio, kiek galiu sau leisti toli nueiti į kairę .. ir ar iš vis noriu nueiti į kairę, ką daryti su profesija, kodėl kai kurios mintys kaip piktžolės vis atsiranda, ar mano pesimizmas įtakoja aplinką, kodėl neišeina numesti svorio ir iš vis, kam jį reikia mesti, kokia iš tiesų yra situacija yra mano šeimoje ir.. apskritai, kas AŠ.. Viskas buvo taip nestabilu, tiek chaoso.. kurį kaip vėžlys suslėpiau sau po kiautu! Visas beprotybes bandžiau apžioti pati, tuo tarpu, kai šalia, man to nė nepastebint, Jis man neleido pasimesti. Suprantu jį kaip visatos centrą, kaip kažką.. neparastai stabilaus ir saugaus. Gal būt jis kartais užgauna dūšią, bet aš tikrai žinau, kad netyčiom.. ir jis save už tai baudžia labiau nei aš baudžiu jį. Nesakysiu, kad jis aukselis, bet jei po 3 metų aš jaučiuosi.. tiek pat įsimylėjus ir atsidavus jam kaip ir pirmaisiais metais ( atominių bombų sprogimai nė negalėtų lygintis su tais sprogimais mano viduje) vis tik manau, kad jis arti tobulybės. Jis visiškai skirtingas nei aš. Absoliučiai, aš ugnnis - jis vanduo, aš randu milijoną kelių tikslui pasiekti, jis mato tą vieną vienitelį, aš esu lapė - o jis vilkas, aš negaliu visą dieną vartytis lovoje - o jis galėtų 3 mėnesius nepajudėti iš lovos. Mes retai kada ir sutariam.. tačiau kai matai/žinai/atrandi ir suvoki, kad viskas ką jis besakytų ar bedarytų yra vedama meilės man - visa šita beprotybė patampa įveikiama paprasčiausiu atokvėpiu. Ir visai nusispjaut į neatsakytus klausimus, savęs atradimus, nusispjaut į savas ydas, viskas nusispjaut, kai yra, kas myli rytais ir bučiuoja vakarais.

daug

Pastaruoju metu esu sudirgusi ir labai pavargusi. Visuomet. Miegu 17/24, kartais ir daugiau... ir vėl norisi miego ir dar valgau daug ir vandens pliumpiu daug.
Tik jo daug nematau..

ff

Nesiparink, nesiparink, nesiparink..

Jausmas

Regis, man su galvos centrine sistema kažkas negerai. 

Dabar atrodo kad jam visą pasaulį po kojomis pakločiau. Ir taip tikrai daryčiau, jeigu tik jis panorėtų.

Man atrodo,jis man viskas. Saulė ir mėnulis, jis mano laimė ir didžiausias liūdesys. Mano viltis, mano ateitis, mano stiprios rankos, silpni nervai, vyriškumas ir užsispyrimas ir auka ir viskas telpa jame , o jis mano. Ir aš esu beprotiškai laiminga turėdama jį. 

abejonės

Vieną dieną, aš tikiu, kad atiduosiu Jam šito puslapio nuorodą. Tada ir degsiu gėdoje, ir džiaugsiuos, kad atidaviau tada 90 proc savęs. Tuos likusius 10 tikiuosi, kad jis niekad nepažins, nesužinos kiek sugedus esu aš. Abejonės. Meluočiau jei pastaruosius 5 mėnesius užmerkom akim lydėjau su meile. Kiek abejonių būta, o kiek galimybių ,, paslytsi"? Daugiau nei norėčiau, ir slysti mane viliojo, oi kaip viliojo, nes buvo kam vilioti. Jos sako, kad turėčiau didžiuotis savim ir tai kad, ,, nepaslydau" tik įrodo mano begalinę meilę Jam. Tačiau jausmas.. keistas, argi neturėtų būti jog nekiltų nė pagundos? Teta sako, kad kol jauna, ir kol galiu tik džiaugtis , tik flirtuoti, svarbu žinoti ir atskirti juodą nuo balto. Jeigu jaučiu, kad jis yra balta, nedrįsti kišti nagų prie juodo. Erasmusas neatnešė man tiek ,, kultūrinės" patirties, bet.. aš tiek visko apgalvojau. Nežinau, ko noriu. Nežinau kaip tai pasiekti, kur tas pasitenkinimo jausmas? Bandau galvoti, kad jo nebuvimas, bene tas pats kaip išsiskyrimas keliems mėnesiams. Kad širdis nori ar nenori pradeda nebeatpažinti savęs. Pinasi, kas likę iš prisiminimų ir kas jaučiama dabar ir ką turėčiau jausti ir ką noriu jausti ir iš viso.. kas čia per jausmai? Rytas prasideda su juo, naktimis, sapnuojant vėl matau jį. E sakė, kad tai ir svarbiausia. Praktiškai mastau, kad nikotino trūkumas kraujyje privertė mano galvą suktis, būti irzliai ir ieškoti atsakymų. O juk 20 metai, pasak močiutės patys gražiausi ( jaunystės žydėjimas ), man tiesa pasakius laimę jie neša tik prigludus prie jo krūtinės, žiūrint į jį ir į brolį. Gėris atslinko ir su geresniais santykiais su mama, tačiau atotrūkiu nuo tėčio.  Vienos durys atsidaro, kitos užsidaro.. o aš stoviu ant slenksčio ir nežinau ką daryti. Uždaryti duris nenoriu, bet kambarys, kuriame esu irgi netinka. Man.. reikia rasti atsakymus. Gal būt aš išprotėjau? Dienos nuo nakties nebesiskiria, galva sukasi, mintys peršoka viena kita. Mano šėšėlis nekyla nuo lovos.

Požiūriai

Aš bijau, aš kratausi tos minties, aš susitaikysiu, aš lauksiu, tik ne dabar. Pirma reikia išmokti vaikščioti prieš pradedant bėgioti.
Jis tyli, bet šypsosi, laabaai šypsosi.Daug labiau nei turėtų.  Jo akys žiba vien nuo minties. Jis nenori laukti, tik man to nesako.

Išvada: labai gera matyti jį besišypsantį.  Argi ne aviantiūra sakyti ,,Hop!" neperšokus duobės?

858 dienos kartu

Labai keisti jausmai užplūsta oro uoste. Iš veinos pusės norisi mesti viską ir sakyti - NIEKUR NEVAŽIUOJU, pasilieku čia, su tavimi, o iš kitos pusės supranti, kad taip abiems geriau. Atstumas niekad nebuvo mums problema, esam įsikibę vienas kito visasi įmanomais būdais, meilė ne silpnėja, o tik stiprėja. Kai guli ant Jo krūtinės ir galvoji, kada nieko, nieko nieko nieko daugiau gyvenime nenorėsi labiau nei būti su Juo, būti Jo vaikų motina, būti Jo žmona/meilužė ar vergė, bet kuo. Kai matai kaip godžiai jis tave valgo akimis, spaudinėja sutikęs, uosto tavo kvapą ir tuo pat metu Jo oda šiurpsta.. Ar galima daugiau ko nors norėti? Aš suprantu tuos, kurie žudosi ,, iš meilės" . Suprantu tuos, kurie sako ,, visų pirma reikia mylėti, o tik paskui gali numirti". Dėl tokios meilės ir antgamtiškos jėgos aš ir galėčiau taip padaryti. Tai net nebeatrodo taip pamišėliška. Kartais aš tikrai savęs klausiu, ir už ką gi man taip pasiseskė? Nesu kuo įpatinga, matau pasaulį taip kaip ir daugelis, nesutariu su dažnu kolektyvų, gal kiek skiraisi alkoholio ir tabako vartojimo suvokimas nuo įprastinių ,, jaunuolių" bet tik tiek. Aš nežinau ką jis mato manyje, iš pradžių bandžiau ieškoti atsakymų, tačiau jis jų man nedavė. Na bent jau tokių, kurie mane tenkintų. Tad tik nusišypso ir leidžia suprasti, kad pats nežino. Gal ir gerai? Kol prie oro uosto vartų galiu jį apkabinti ir nubučiuoti, kol ašaros nekrenta išsiskyrus, kol jaučiuosi saugi net būdama ir toli, kol užmerkus akis matau tik jo vienintelio veidą ir kol jo prisilietimas veda iš proto - viskas yra gerai.

EX

Kas čia per rytas?

Atsikeliu, spanavau R. Nieko kito Budapešte ir nesapnuoja, na ką gi, liko.. 3 svaaites iki kol pamatysiu. Greitai praeis, juolab kai pagalvoji, kad mėnesis aš jau čia.. tai išvis..Įsijungiu fb. Ir prasidėjo ex bendravimo įpatumai.. wtf? Parūpau. E, M, E - 3 buvę pradėjo domėtis mano gyvenimo įpatumais, kada grįšu ir pan. Nežinau ar džiaugtis bendravimu, ar įžvelgti piktus kėslus?

intro

Nežinau ar kada rašiau apie tai, bet apart intelektualių knygų ir filmų aš labai myliu ir tą paprastą popsą - Dear John , twilight saga filmus. Tikrai. Nors jie kritikos sulaukia daug, bet aš vis galvoju, ką juose matau, Mna šitie filmai nepabosta. Ir nesenai atradau tą aukso viduriuką, kuris man ir paaiškina, ko jie mane taip traukia.
Jie kalba apie meilę. O man kaip apsilaižiusiai romantikei tai pats tas. Kalba apie tokią idelaistišką meilę, ir santykius apie kokius aš galvoju.. ir tiesa pasakius bandau tai įgyvendinti. Manau, akd kažką labai panašus ir turiu, aukos dėl vienas kito, dėjimas daugtaškį po riebaus taško.. Meilė, jo, tikai ji nenugalima ir toooookia stipri, kad net ašarą nubraukt iš nuoširdumo galiu. Žinoma, ne tiek dramatiška ir verkšlenimo ne tiek, bet.. vis tik spėju, kad lygiuojuos nors ir netiesiogiai į popsinių filmų siužetus.  Kaži ar tai blogai.. Viliuosi, kad tinkamų vertybių pritaikymas sau iš bet kokio šaltinio yra teigiamas dalykas.
O aplink mane visi vis nutraukinėja santykius, vieni kaltina save, o kiti nemato savo trigrašio ir kaltina kitus, vieni bando pabėgti, kiti kalba apie šokimą nuo tilto. O dar ta kelionė į Budapšetą.. Kažkoks durdomas.Nei pati susikautp ties savo problemom galiu, nei kitiesm atsiduoti galiu.
Nemalonus šeštadienis.
P.s. taip, žiūrėsiu Dear John ir prieš miegant apkabinus savo vyrą uostysiu jo plaukus. Dievas mato, jis man brangiau už viską.

Budapešt

Liko savaitė iki išvykimo. Išvykimas man visai nerūpi, labiau rūpi tai, kad atsisveikinu su Juo ilgesniam laikui.
Yra buve mėnesis kai nesimatėm, bet ne 6..
Stengiausi visaip kaip galėjau, kad tik ir vėl gaučiau stipendijas ir galėčiau atsimesti jas kas mėnesinėm kelionėm namo, tačiau.. Liko tik savaitė.
Ir kaip dabar elgtis? Kaip mūsų laiką paversti tokiu auksiniu ?
Mąsčiau apie tiesiog gulėjimą ir žiūrėjimą į jį, kol akys nusprogs. Bet kvailai tiek aš tiek jis pasijautėm..
Bandžiau miegoti nepatogiai, bet prilipus prie jo. Baigėsi neišsimiegojimu abiems.
Tikėjaus, kad nėjimas niekur ir viso laiko praleidimas su juo, kiek tai yra įmanoma, padės ir panaikins visus neaiškius jausmus.Bet kuo daugiau būinu su juo.. tuo labiau suprantu, kaip niekur nenoriu važiuoti! Nenoriu nenoriu nenoriu. Nenoriu jokio erasmuso, nieko. Noriu tik jo. Visada noriu tik jo.
Ir ką dabar daryti.
Spėju, kad mylėti.
Ir tikėtis, kad tai bus abiems bus į naudą.

Brolis pagaliau vyras.

Dalai Lama

Pašeirinsiu, labai patiko.

1. Kad gyventume laimingi, mums nereikia didesnio kiekio pinigų, mums nereikia daugiau šlovės, mums nereikia tobulo kūno ir netgi idealaus partnerio. Tiesiog dabar pat, šią akimirką mes turime protą, kurio visiškai pakanka, kad pasiektume absoliučios laimės būseną.

2. Vieni žmonės stori, kiti ploni. Kai kurie labai gražūs ar labai protingi. Bet jei užfiksuotume visus tuos žmones rentgeno aparatu, pamatytume tik eilę vienodų skeletų su tuščiomis akiduobėmis.

3. Mano požiūris į religiją paprastas: nėra būtinybės statyti didingas bažnyčias, taip pat nėra jokio reikalo kurti sudėtingas filosofijas. Širdis – štai mūsų bažnyčia, gerumas – štai mūsų filosofija.

4. Jei problemą galima išspręsti, vadinasi, nėra jokio reikalo dėl jos jaudintis. Jei problema neišsprendžiama, jaudintis dėl jos beprasmiška.

5. Kartais tylėjimas yra pats geriausias atsakymas.

6. Būkite geri, jei tai įmanoma. O tai įmanoma visada.

7. Padėkite kitiems, jei tai įmanoma. O jei neįmanoma, bent jau nekenkite.

8. Kiekvienas žmogus širdyje nešiojasi viltį. Jei kartais ji žlunga, tai jokiu būdu nereiškia, kad žlugo viskas.

9. Beprasmiška tikėtis šypsenos iš kitų tokiam žmogui, kuris pats nesišypso.

10. Kartą Dalai Lamos kažkas paklausė, kas jį labiausiai stebina šiame pasaulyje. Jis atsakė: „Tai žmogus. Nes jis aukoja savo sveikatą, kad uždirbtų daugiau pinigų. Paskui jis aukoja pinigus, kad atstatytų savo sveikatą. O tada būna taip susirūpinęs dėl savo ateities, kad nesidžiaugia dabartimi. Viso to rezultatas: žmogus negyvena nei dabartyje, nei ateityje. Jis gyvena taip, tarsi niekada nemirtų. Ir galiausiai numiršta taip, tarsi nebūtų gyvenęs."

11. Mes iš tiesų nugalime savo priešus tada, kai paverčiame juos draugais.

12. Žmonės buvo sukurti tam, kad juos mylėtų, o daiktai buvo sukurti tam, kad jais naudotųsi. Šiandien pasaulyje tiek chaoso yra dėl to, kad mes naudojamės žmonėmis, o mylime daiktus.

13. Prisiminkite, kad negauti to, ko norisi, kartais yra laimė.

14. Laimė ne turėti, bet nenorėti turėti.

15. Mes nesukursime taikos Žemėje, jei pirmiau nesukursime jos savo širdyje…

Atsibodo

Atrodo kartais taaaip norėčiau tiek daug pasakyti! Tiek daug aptarti, tiek visko išjausti, o bet tačiau.
Taip norėčiau, pamiršti praeitį, visą, kas buvo vasaros pradžioi, kaip norėčiau save pakeisti tik nežinau kaip, o ir jis sako kad tai taip paprasta o man nesigauna.
 ,,Nekreipk dėmesio, įjunk px režimą, atsipalaiduok". Tik ir girdžiu kokia aš pesimistė, o pasakius jam, kad ,,nu nors tu pasakyk kad nesu tokia bloga " jis sako ,,nesi tu tokia bloga, išvis nesi bloga" bet nepasako, kad esu nuostabi ir panašiai. O galėtų pasakyti, jaučiuosi kaip šūdas dėl praeities, dėl esamos situacijos, šiaip, dėl daug ko. Tiesiog. 19 metų supratau prasmę savo buvimo, savo vietą ant žemės, ir žinojau ko noriu taip aiškiai.. O dabar težinau, kad baisiai myliu jį, myliu brolį, pasiilgau savo kitų trijų vyrukų, su kuriais vis neišeina susimatyti. Na, vienas penktadienį parsiras iš miškų, žadėjo daug papasakoti.
Ai.
Atsibodo

Įsimylėjimo pinklės

 O apskritai, pastarąsias diena, na kokią savaitę skraidau visose širdies kampučiuose.. :) Atrodo aplinkui pastatai, sienos griūva, gyvent neturiu kur, mokytis reikės daug, ir net pykina apie visą tai galvoti.. tačiau kas dien meilė Jam vis atrodo didelėja. Kas dien aš įsimyliu jį vis labiau, vis labiau ilgiuosi, vis labiau džiaugiuosi vakariniu pašnekesiu. Autobuse/paskaitoje/seminare/kelyje/sapnuose ir kitose platybėse ir laikuose jis paskleidęs savo kerus, uždėjęs savo stiprias rankas ant manęs. Užmerkus akis, pasitelkus vaizduotę prisimenu kaip jo plaštaka slegia mano kūną prie paklodės ar kaip traukia arčiau savęs. Prabudus su nekantrumu laukiu kito mūsų susitikimo. JOS sako, kad aš atrodau kaip naujai įsimylėjus. Čia gerai, tiesa? Jei taip likusius gyvenimo metus jausiuos, jei vis dar žvelgsiu į jį , kaip į nuostabiausią dovaną man ir dėkosiu visiems aukščiausiems už tai, jog jis pasibeldė į mano širdies duris, tikiu, jog gyvenimą nugyvensiu labai laimingai.

Ma head

Aš taip vis pagalvoju, o kas jeigu dings tie kurie mane pažįsti nuluptą?
Su kuo aš tada rūkysiu? Ir dalinsiuos nuoskaudomis? Kada pradėsiu juoktis ir dalintis džiaugsmo spinduliais?
Ir tie draugai, kas jie? Ar tai tie, su kuriais 12 metų atsedėjau mokyklos suole? Ar tai tie kuriuos teko pažinti per šiuos metus? Kiek iš visos šitos begalės atsisijos, ar jau jie atsisijojo ir čia yra viskas?
Kaip reiktų kvėpuoti be jo?
Lietus vėl plauna mano langines. Atbėgantis ruduo lenkia prie nuostalgijos, prie anti_aviantiūrų, prie ramybės, prie slėpimosi po kaldra. Ir čia ne metafora. Tikrai labai smagu pasislėpti po kaldra.. Kaži kada baigiau tai daryti. Matyt senai.

3 a.m

Vakar turėjom smagią naktį. Kartu su Žanu ir Ryčiu važiavom fotkinti žvaigždžių, tačiau gavosi, kad turim daugiau savų fotkių nei žvaigždžių. Be to, Žanas kuria projektėlį. Labai smagu.
Ir šiaip. Vakar buvo gera naktis.

Ne

Nekalba
Nekreipia dėmesio
Negalvoja
Nenori
Nereikia
Ne(įsi)jaučia
Nemato to ką reikėtų matyti
Nebūna šalia
Nesprendža
Nešnibžda.

Misija Sibiras'13 bandomasis žygis.

Pačią pirmą dieną kėliausi dar prieš šešias, na koks čia ir kėlimasis, kai dėl nerimo visa naktis nemiegota. Vis sukosi galvoje klausimai pačiai sau ,, ar tą įsidėjau, ar to reikia, gal to nereikia, ko laukti? " .. Bet kokiu atveju 7.30 atėjus į geležinkelio stotį pamačiau daugybę panašių veidų - visi šypsosi, bet matosi, kad daugumai naktis irgi nebuvo pati lengviausia :) Draugiškumas, optimizmas liejosi per kraštus, tik laikas iki atvažiuojant traukiniui labai prailgo.. Beveik mėnesį laukiau žygio, o čia gavau dar palaukti. Jau mintyse kirbėjo mintys - gana laukti ir ruoštis - varom! 

Žygiui prasidėjus pirmosios mintys buvo ,, Ohooo... mes čia taip sparčiai ir eisim  abi dienas?! ", tad iš pradžių, pirmasis kilometras buvo itin sunkus, o vėliau, kažkaip ir kojos pačios nešti vienodu ritmu pradėjo, o ir pokalbiai buvo kilometrų ir laiko ,,užmušikai". Bendraudama su tokiais įdomiais žmonėmis ir diskutuodamas apie pačius įvairius dalykus apsidarai ir jau 5 km nebėra. Žinoma, per tą laiką spėjom ir upę perbrist ir saulėje pakaist :) Vėliau sekė kaimai, 1863 m. sukilėlių žūties vieta, partizanų bunkeriai ir kapinaitės, kemsynai, kalnai, pelkės bei ežerai. Tvarkyti istorinius paminklus buvo širdžiai atgaiva, tada galėjau susikaupti, apmąstyti visą tai ką jiems teko iškentėti, kokia didelė skriauda Lietuvos istorijoje yra padaryta, ir kaip gera nors kažkuo prisidėti prie jų atminimo. Kapinaites tvarkydama supranti, kad nueiti 20+ km yra visiškas menkniekis su tuo, ką teko iškęsti parizanams ar ištremtiesiems, tad ir gėda prieš save pasidarė, kad mintyse šiek tiek pazyziau dėl kelyje pasitaikiusių kalnų. Vėliau sekė nakvynė, labai informatyvi ir artima širdžiai diskusija prie laužo, kurios metu buvo dalinamasi istorijomis apieSibiran ištremtus artimuosius, diskusija ką tai davė Lietuvai, trėmimų minusai ir bandymai įžvelgti juose nors kažką gero, ką vertėtų paskaityti šia tematika, ką tai reiškia kiekvienam iš mūsų. Jei nuoširdžiai - tai tikėjausi, kad dauguma kalbės apie patriotiškumą, norą prisiliesti prie istorijos, atsakingumą jausmą, tačiau išgirdau pačių įdomiausių teorijų, ko ieškoti Sibire. Vieni ieškos savęs, kiti ieškos istorijų apie mirusius senelius, treti ieškos motyvacijos ar atiduos širdyje jaučiamą duoklę Lietuvai ir jos istorijai. Buvę prie laužo kalbėjo degančiomis akimis, drebančiais balsais, tai tik rodė unikalumą ir nuoširdžius jausmus. Antra diena prabėgo greitai, ryte aptvarkėme stovyklavietę ( nerašyta taisyklė - palik gražiau nei radai) ir greitu žingsniu išėjome tęsti savo žygio. Šią dieną norėjosi ne tiek daug bendrauti, bet susikoncentruoti į save, išsigryninti tuos pliusus, kuriuos davė šis žygis, atskirti kaip mąstei prieš porą dienų ir kaip dabar, pasitikrinti, ar teisinga motyvacija veda tikslo link. Tikslas tikrai ne Sibiras, mano tikslas buvo ,, susidėlioti visus taškus ant i " kas liečia šį skaudų laikotarpį. Džiugu, kad žygio metu gavau tarsi ,,spyrį į užpakalį", dažnai nerimaudavau ar bėdavodavau dėl tokių menkniekių šiam gyvenime! Tad žygis man priminė, kad gyvenu tik kartą, ir šiuo gyvenimu reikia džiaugtis kaip niekad kitu, reikia išnaudoti kiekvieną galimybę, visur ir visada nešiotis pozityvią nuotaiką, tik ji ir šalia esantys bendraminčiai padės išsikapstyti iš bet kokios bėdos. Reikia prisiminti istoriją, bet negyventi ja :)

Fak it

Nu ir psio. Viskas. Užkniso. Nemgėsta manęs dėstytojai, atrodo, niekad negausiu maximumo..
Ate ate graži stipendija kitą pusmetį :/