Ilgas laiko tarpas @1140 dienos kartu.

***Tarpai tarp eilučių kartais yra daug svaresni nei pačių eilučių turinys.


Galvojant apie 2014 mastau.. kad buvau labai pasimetus. Gal tiksliau daugiau nesakiau nei ,, labas" nei ,, ate " niekam. Aš sustojau ir bandžiau suprasti save, suprasti kodėl nemėgstu vakarėlių, ar tikrai nemėsgtu alkoholio, kiek galiu sau leisti toli nueiti į kairę .. ir ar iš vis noriu nueiti į kairę, ką daryti su profesija, kodėl kai kurios mintys kaip piktžolės vis atsiranda, ar mano pesimizmas įtakoja aplinką, kodėl neišeina numesti svorio ir iš vis, kam jį reikia mesti, kokia iš tiesų yra situacija yra mano šeimoje ir.. apskritai, kas AŠ.. Viskas buvo taip nestabilu, tiek chaoso.. kurį kaip vėžlys suslėpiau sau po kiautu! Visas beprotybes bandžiau apžioti pati, tuo tarpu, kai šalia, man to nė nepastebint, Jis man neleido pasimesti. Suprantu jį kaip visatos centrą, kaip kažką.. neparastai stabilaus ir saugaus. Gal būt jis kartais užgauna dūšią, bet aš tikrai žinau, kad netyčiom.. ir jis save už tai baudžia labiau nei aš baudžiu jį. Nesakysiu, kad jis aukselis, bet jei po 3 metų aš jaučiuosi.. tiek pat įsimylėjus ir atsidavus jam kaip ir pirmaisiais metais ( atominių bombų sprogimai nė negalėtų lygintis su tais sprogimais mano viduje) vis tik manau, kad jis arti tobulybės. Jis visiškai skirtingas nei aš. Absoliučiai, aš ugnnis - jis vanduo, aš randu milijoną kelių tikslui pasiekti, jis mato tą vieną vienitelį, aš esu lapė - o jis vilkas, aš negaliu visą dieną vartytis lovoje - o jis galėtų 3 mėnesius nepajudėti iš lovos. Mes retai kada ir sutariam.. tačiau kai matai/žinai/atrandi ir suvoki, kad viskas ką jis besakytų ar bedarytų yra vedama meilės man - visa šita beprotybė patampa įveikiama paprasčiausiu atokvėpiu. Ir visai nusispjaut į neatsakytus klausimus, savęs atradimus, nusispjaut į savas ydas, viskas nusispjaut, kai yra, kas myli rytais ir bučiuoja vakarais.

daug

Pastaruoju metu esu sudirgusi ir labai pavargusi. Visuomet. Miegu 17/24, kartais ir daugiau... ir vėl norisi miego ir dar valgau daug ir vandens pliumpiu daug.
Tik jo daug nematau..

ff

Nesiparink, nesiparink, nesiparink..

Jausmas

Regis, man su galvos centrine sistema kažkas negerai. 

Dabar atrodo kad jam visą pasaulį po kojomis pakločiau. Ir taip tikrai daryčiau, jeigu tik jis panorėtų.

Man atrodo,jis man viskas. Saulė ir mėnulis, jis mano laimė ir didžiausias liūdesys. Mano viltis, mano ateitis, mano stiprios rankos, silpni nervai, vyriškumas ir užsispyrimas ir auka ir viskas telpa jame , o jis mano. Ir aš esu beprotiškai laiminga turėdama jį. 

abejonės

Vieną dieną, aš tikiu, kad atiduosiu Jam šito puslapio nuorodą. Tada ir degsiu gėdoje, ir džiaugsiuos, kad atidaviau tada 90 proc savęs. Tuos likusius 10 tikiuosi, kad jis niekad nepažins, nesužinos kiek sugedus esu aš. Abejonės. Meluočiau jei pastaruosius 5 mėnesius užmerkom akim lydėjau su meile. Kiek abejonių būta, o kiek galimybių ,, paslytsi"? Daugiau nei norėčiau, ir slysti mane viliojo, oi kaip viliojo, nes buvo kam vilioti. Jos sako, kad turėčiau didžiuotis savim ir tai kad, ,, nepaslydau" tik įrodo mano begalinę meilę Jam. Tačiau jausmas.. keistas, argi neturėtų būti jog nekiltų nė pagundos? Teta sako, kad kol jauna, ir kol galiu tik džiaugtis , tik flirtuoti, svarbu žinoti ir atskirti juodą nuo balto. Jeigu jaučiu, kad jis yra balta, nedrįsti kišti nagų prie juodo. Erasmusas neatnešė man tiek ,, kultūrinės" patirties, bet.. aš tiek visko apgalvojau. Nežinau, ko noriu. Nežinau kaip tai pasiekti, kur tas pasitenkinimo jausmas? Bandau galvoti, kad jo nebuvimas, bene tas pats kaip išsiskyrimas keliems mėnesiams. Kad širdis nori ar nenori pradeda nebeatpažinti savęs. Pinasi, kas likę iš prisiminimų ir kas jaučiama dabar ir ką turėčiau jausti ir ką noriu jausti ir iš viso.. kas čia per jausmai? Rytas prasideda su juo, naktimis, sapnuojant vėl matau jį. E sakė, kad tai ir svarbiausia. Praktiškai mastau, kad nikotino trūkumas kraujyje privertė mano galvą suktis, būti irzliai ir ieškoti atsakymų. O juk 20 metai, pasak močiutės patys gražiausi ( jaunystės žydėjimas ), man tiesa pasakius laimę jie neša tik prigludus prie jo krūtinės, žiūrint į jį ir į brolį. Gėris atslinko ir su geresniais santykiais su mama, tačiau atotrūkiu nuo tėčio.  Vienos durys atsidaro, kitos užsidaro.. o aš stoviu ant slenksčio ir nežinau ką daryti. Uždaryti duris nenoriu, bet kambarys, kuriame esu irgi netinka. Man.. reikia rasti atsakymus. Gal būt aš išprotėjau? Dienos nuo nakties nebesiskiria, galva sukasi, mintys peršoka viena kita. Mano šėšėlis nekyla nuo lovos.

Požiūriai

Aš bijau, aš kratausi tos minties, aš susitaikysiu, aš lauksiu, tik ne dabar. Pirma reikia išmokti vaikščioti prieš pradedant bėgioti.
Jis tyli, bet šypsosi, laabaai šypsosi.Daug labiau nei turėtų.  Jo akys žiba vien nuo minties. Jis nenori laukti, tik man to nesako.

Išvada: labai gera matyti jį besišypsantį.  Argi ne aviantiūra sakyti ,,Hop!" neperšokus duobės?

858 dienos kartu

Labai keisti jausmai užplūsta oro uoste. Iš veinos pusės norisi mesti viską ir sakyti - NIEKUR NEVAŽIUOJU, pasilieku čia, su tavimi, o iš kitos pusės supranti, kad taip abiems geriau. Atstumas niekad nebuvo mums problema, esam įsikibę vienas kito visasi įmanomais būdais, meilė ne silpnėja, o tik stiprėja. Kai guli ant Jo krūtinės ir galvoji, kada nieko, nieko nieko nieko daugiau gyvenime nenorėsi labiau nei būti su Juo, būti Jo vaikų motina, būti Jo žmona/meilužė ar vergė, bet kuo. Kai matai kaip godžiai jis tave valgo akimis, spaudinėja sutikęs, uosto tavo kvapą ir tuo pat metu Jo oda šiurpsta.. Ar galima daugiau ko nors norėti? Aš suprantu tuos, kurie žudosi ,, iš meilės" . Suprantu tuos, kurie sako ,, visų pirma reikia mylėti, o tik paskui gali numirti". Dėl tokios meilės ir antgamtiškos jėgos aš ir galėčiau taip padaryti. Tai net nebeatrodo taip pamišėliška. Kartais aš tikrai savęs klausiu, ir už ką gi man taip pasiseskė? Nesu kuo įpatinga, matau pasaulį taip kaip ir daugelis, nesutariu su dažnu kolektyvų, gal kiek skiraisi alkoholio ir tabako vartojimo suvokimas nuo įprastinių ,, jaunuolių" bet tik tiek. Aš nežinau ką jis mato manyje, iš pradžių bandžiau ieškoti atsakymų, tačiau jis jų man nedavė. Na bent jau tokių, kurie mane tenkintų. Tad tik nusišypso ir leidžia suprasti, kad pats nežino. Gal ir gerai? Kol prie oro uosto vartų galiu jį apkabinti ir nubučiuoti, kol ašaros nekrenta išsiskyrus, kol jaučiuosi saugi net būdama ir toli, kol užmerkus akis matau tik jo vienintelio veidą ir kol jo prisilietimas veda iš proto - viskas yra gerai.