Pė.

OK.
Whatever.
Jou jou jou nuo pradžių.
Būtų gerai, jei žinočiau kur ta pradžia..ir visai nieko būtų sužinoti kur pabaiga. Kur, kada ir kaip nusprendžiau kad gana visko, ir reikia viską iš naujo pradėti. Bet dėje nežinau kaip pradėti viską  iš,,naujo". Ir tas 476 dienas kaip nubraukti nežinau, maximos trintuku juk neištrinsiu. Neveltui aš Nebegalvoju.

Tu neleidi man žinoti, kas netaip, tu neleidi pakilti aukščiau nei jūros krantai. Tu - toks basus žodis, gulintis many ,esantis many, graužiantis mane, dėje tik tu - lyrinis subjektas, palaikantis deguonį plaučiuose, palaikantis odos virpėjimus tave prisiminus. Tik Tu, esi mano sielos pilnuma, sklidina stiklinė paslapties.

Tik Tu, esi mano paukščio skrydžio meilė.

OK.

Whatever.

Jou jou jou nuo išorės.

O vat kokia išorė, aš tikrai žinau. Kieta, atlaikanti bet kokį ne laiku ir ne vietoje ištartą žodį. Dar išorė moka šypsotis, įprato. Pasaulis gražus, ane? Gražus gražus gražuuuuus gražus gražus gražus. Kas dien kalu galvon, kad tikrai gražus. Vieną dieną jis tikrai tokiu pataps. O dar išorė nemoka meluoti. (fui, išmoksiu). Ir galiausiai..išorė keičiasi tiik man. Tiem patiem veidam judantiems koordinačių plokštuma, nuo mokyklos iki miesto iš ten į namus namuose susitinki x ir y jų nesupranti todėl keliauji į balkoną užsitrauki numeti viską žemyn pasidaro lengviau ir vėl keliauji koordinačių plokštumomis, įprasta.