Jungtis

Aš esu tikrai laiminga. Ir manau, kad gyvenime tai ir yra svarbiausia - atrasti tyrą, gražiom spalvom spinduliuojančią laimę. Šiandien negalvoju apie tuos krūva darbų, apie tai, kad reikia gauti už juos kuo geresniu pažymius, šiandien tiesiog spinduliuoju džiugesiu. Šiandien mėnuo, kai apstulbusi palinksėjau galva ir taip sujungiau mūsų likimus į tą vieną vienintelį.
Nesakau, jam to taip dažnai kaip galėčiau.. nes nėra pakankamai galingų žodžių išreikšti mano jausmam.
Esu nuo jo priklausoma.
Jis geriausia, kas galėjo man nutikti gyvenime.
Jis patapo mano gyvenimu.
Ir jis leidžia man būti savimi, myli mano skundus, dievina mano stambias kojas, su susižavėjimu žiūri kai užsivedu kalbu apie vaikų šypsenas. Jis džiaugiasi, mano laimėjimais, mano noru būti su vaikais ir jiems atiduoti visą save - net jei tai kainuoja mūsų atostogas.
Dėka jo, šį pavasarį aš jaučiuosi laisva.
Ir tik dėl jo, man obelys tokios gražios.

Ilgas laiko tarpas @1140 dienos kartu.

***Tarpai tarp eilučių kartais yra daug svaresni nei pačių eilučių turinys.


Galvojant apie 2014 mastau.. kad buvau labai pasimetus. Gal tiksliau daugiau nesakiau nei ,, labas" nei ,, ate " niekam. Aš sustojau ir bandžiau suprasti save, suprasti kodėl nemėgstu vakarėlių, ar tikrai nemėsgtu alkoholio, kiek galiu sau leisti toli nueiti į kairę .. ir ar iš vis noriu nueiti į kairę, ką daryti su profesija, kodėl kai kurios mintys kaip piktžolės vis atsiranda, ar mano pesimizmas įtakoja aplinką, kodėl neišeina numesti svorio ir iš vis, kam jį reikia mesti, kokia iš tiesų yra situacija yra mano šeimoje ir.. apskritai, kas AŠ.. Viskas buvo taip nestabilu, tiek chaoso.. kurį kaip vėžlys suslėpiau sau po kiautu! Visas beprotybes bandžiau apžioti pati, tuo tarpu, kai šalia, man to nė nepastebint, Jis man neleido pasimesti. Suprantu jį kaip visatos centrą, kaip kažką.. neparastai stabilaus ir saugaus. Gal būt jis kartais užgauna dūšią, bet aš tikrai žinau, kad netyčiom.. ir jis save už tai baudžia labiau nei aš baudžiu jį. Nesakysiu, kad jis aukselis, bet jei po 3 metų aš jaučiuosi.. tiek pat įsimylėjus ir atsidavus jam kaip ir pirmaisiais metais ( atominių bombų sprogimai nė negalėtų lygintis su tais sprogimais mano viduje) vis tik manau, kad jis arti tobulybės. Jis visiškai skirtingas nei aš. Absoliučiai, aš ugnnis - jis vanduo, aš randu milijoną kelių tikslui pasiekti, jis mato tą vieną vienitelį, aš esu lapė - o jis vilkas, aš negaliu visą dieną vartytis lovoje - o jis galėtų 3 mėnesius nepajudėti iš lovos. Mes retai kada ir sutariam.. tačiau kai matai/žinai/atrandi ir suvoki, kad viskas ką jis besakytų ar bedarytų yra vedama meilės man - visa šita beprotybė patampa įveikiama paprasčiausiu atokvėpiu. Ir visai nusispjaut į neatsakytus klausimus, savęs atradimus, nusispjaut į savas ydas, viskas nusispjaut, kai yra, kas myli rytais ir bučiuoja vakarais.

daug

Pastaruoju metu esu sudirgusi ir labai pavargusi. Visuomet. Miegu 17/24, kartais ir daugiau... ir vėl norisi miego ir dar valgau daug ir vandens pliumpiu daug.
Tik jo daug nematau..

ff

Nesiparink, nesiparink, nesiparink..

Jausmas

Regis, man su galvos centrine sistema kažkas negerai. 

Dabar atrodo kad jam visą pasaulį po kojomis pakločiau. Ir taip tikrai daryčiau, jeigu tik jis panorėtų.

Man atrodo,jis man viskas. Saulė ir mėnulis, jis mano laimė ir didžiausias liūdesys. Mano viltis, mano ateitis, mano stiprios rankos, silpni nervai, vyriškumas ir užsispyrimas ir auka ir viskas telpa jame , o jis mano. Ir aš esu beprotiškai laiminga turėdama jį. 

abejonės

Vieną dieną, aš tikiu, kad atiduosiu Jam šito puslapio nuorodą. Tada ir degsiu gėdoje, ir džiaugsiuos, kad atidaviau tada 90 proc savęs. Tuos likusius 10 tikiuosi, kad jis niekad nepažins, nesužinos kiek sugedus esu aš. Abejonės. Meluočiau jei pastaruosius 5 mėnesius užmerkom akim lydėjau su meile. Kiek abejonių būta, o kiek galimybių ,, paslytsi"? Daugiau nei norėčiau, ir slysti mane viliojo, oi kaip viliojo, nes buvo kam vilioti. Jos sako, kad turėčiau didžiuotis savim ir tai kad, ,, nepaslydau" tik įrodo mano begalinę meilę Jam. Tačiau jausmas.. keistas, argi neturėtų būti jog nekiltų nė pagundos? Teta sako, kad kol jauna, ir kol galiu tik džiaugtis , tik flirtuoti, svarbu žinoti ir atskirti juodą nuo balto. Jeigu jaučiu, kad jis yra balta, nedrįsti kišti nagų prie juodo. Erasmusas neatnešė man tiek ,, kultūrinės" patirties, bet.. aš tiek visko apgalvojau. Nežinau, ko noriu. Nežinau kaip tai pasiekti, kur tas pasitenkinimo jausmas? Bandau galvoti, kad jo nebuvimas, bene tas pats kaip išsiskyrimas keliems mėnesiams. Kad širdis nori ar nenori pradeda nebeatpažinti savęs. Pinasi, kas likę iš prisiminimų ir kas jaučiama dabar ir ką turėčiau jausti ir ką noriu jausti ir iš viso.. kas čia per jausmai? Rytas prasideda su juo, naktimis, sapnuojant vėl matau jį. E sakė, kad tai ir svarbiausia. Praktiškai mastau, kad nikotino trūkumas kraujyje privertė mano galvą suktis, būti irzliai ir ieškoti atsakymų. O juk 20 metai, pasak močiutės patys gražiausi ( jaunystės žydėjimas ), man tiesa pasakius laimę jie neša tik prigludus prie jo krūtinės, žiūrint į jį ir į brolį. Gėris atslinko ir su geresniais santykiais su mama, tačiau atotrūkiu nuo tėčio.  Vienos durys atsidaro, kitos užsidaro.. o aš stoviu ant slenksčio ir nežinau ką daryti. Uždaryti duris nenoriu, bet kambarys, kuriame esu irgi netinka. Man.. reikia rasti atsakymus. Gal būt aš išprotėjau? Dienos nuo nakties nebesiskiria, galva sukasi, mintys peršoka viena kita. Mano šėšėlis nekyla nuo lovos.

Požiūriai

Aš bijau, aš kratausi tos minties, aš susitaikysiu, aš lauksiu, tik ne dabar. Pirma reikia išmokti vaikščioti prieš pradedant bėgioti.
Jis tyli, bet šypsosi, laabaai šypsosi.Daug labiau nei turėtų.  Jo akys žiba vien nuo minties. Jis nenori laukti, tik man to nesako.

Išvada: labai gera matyti jį besišypsantį.  Argi ne aviantiūra sakyti ,,Hop!" neperšokus duobės?