Rekomenduoju

Laaabai gera knyga.


Jau kokias 5 knygas skaičiau, ir neužkabindavo, a nei kaip, bet va šita pagaliau užkabino. Rimtai, gavau dovanų, ir mielai ją paskolinčiau kam paskaityti. Ašarą ne vieną išspaudė.
Knyga hmm, apie pirmuosius ištrmimus bet ROMANO pavidale. Tieisog prisėdau dieną, ir neįstengiau atsitraukt, kol visos nepreskaičiau. Apie šeimos brangumą, apie Lietuvių bendrumą, ir apie meilę. Pastaroji nebuvo aprašoma, bet užuominos rodydavo, kad nepaprastai stipri ji buvo.  Žodžiu, laabai patiko.

Saulę ir dulkes, pakeičia lietus

Beveik du mėnesiai. Žinau, skaitysi . Ir..
Sveikinu, brangusis ;*
Prisimeni mus?


Aš turiu baką benzino, sudegusias lūpas, ir smelėtas rankas.
<..>
Aš žinau tavo tylinčios akys slepia nuo amnęs, kaip labai pavargai!
Bet už deimantus gražiau tavo nuovargio veidas, tavo sulipę plaukai.

TE EINA JIE NACHUI

Tinginiaaadiieeeniiiissss. Muo.

Tūdiš

Pagaliau, mano mažoji širdelė, įsimylėjo.
Ir nesvarbu, kad tai neigia.
Cha!

Vėjo mylėti.

Apgaubti vėjo pečiai

Atlaiko krušas negandų 

Liepos ir vėjai mojuoja plačiai

Aš prigludus prie tavo pečių.

Vėjas mus taršė ir mėtė

Kaip akmenis išdykusio vaiko

O rankos , vijūnais apsuptos

Ašaras nuo skruosto vis brauko.

Pievom pakvipę namai

Pažadus tarp gijų suslapsto

Audros numylėtais pečiais

 Juokiuosi juoku žlugusio vaiko. 

Nuleidžiu akis.

Uždarau mūs meilės duris.

Paėmusi raktus

Po vyšnia slaptai  užkasu.

Lai žydi vyšnios, kaip žydėjo mūsų meilė!

Take a break from this world.

Bleeembaaa, kaip nuliūdino. Net pati nesitikėjau, kad taip paveiks! Išvažiuoja..Kuriam tai laikui.
Vėl noriu eiti prie autostrados, išmesti monetą į orą ir jei herbas stoti į Kauno pusę, jei skaičius į Vilniaus pusę. Iškelti nykštį tranzuoti kur nors toli. Ar prie jūros, ar į druskininkus. KURNORS TOLI. Taip ir pdaraysiu rytoi, jei nepraeis liūdesėlis. Vis dar nemoku dalintis tuo, kas yra mano Visą vasarą keliauju ir savanoriauju. Pajaučiau malonumą keliauti.Nepriklausyti vienai vietai. Išmokau bėgti nuo liūdesio, tai ir šykart nepasišiūkšlinsiu. Pabėgsiu.

Tampu paukščiu. Prijaukinamu.

Down

Dėkoju motulei žemei, kad many yra toks stiprus šeštasis jausmas.  Visada jaučiau, po velnių, visada, bet vstūmiau tą mintį, nu gi nesugadintas žmogus dar, dar protingas ir nuoširdus!
Bet va pyst ir o!
Taaaip pasišlykštėjau žmogaus elgesiu!
 Fui.

Daugiau niekada, niekada, neleisiau sau tikėti žmonių veiksmais, o ne žodžiais.

Trečiadienis

`2010. 

Pasiilgau. Vasaros pavergi, iliuzijų palytėti atsispiriam nuo žemės. Akim susidūrus nebeįdomios tampa tavo slapsčiausios paslaptys, akim susidūrus, man kyla klausimas, po kiek sekundžių tavo delnai vėl glostys mano liemenį?  Visai nebeįdomu, kas esi tu, ir kas esu aš. Tai nebeturi prasmės, kai praveriu širdies duris, ir juokingais pavirsta melai, dar prieš kelias minutes vertę mus teršti vienas kito drobinius marškinius. Nusipurtę slegiančias kaltes, nebyliai rankas sujungiam ir pakylam. Tereikia žvilgsnio, ir te velniai išlaižo mano sielą. Tereikia tik prisilietimo, kad dulkėtas mano kelias priimtu tave lygiai taippat lengvai, kaip ir išleido pro laukujes duris.

VA

http://ikrauk.15min.lt/laisvalaikis/40903


 PLAUKIU Į PLAČIUOSIUS VANDENIS.

fth

 Ar prisimeni tu mus?
 Meniesnoje tylius kaip sraigės..
Tu sakei, kol mes čia, tol nieks nesibaigia!



Aš prisimenu.

Bem

Ryt išvažiuoju Velnio Akmenin.
Tikiuosi, kad atidaužys man ten ausis, rokas bus sunkesnis nei sunkusis metalas, ir visa tai ištuštins mano makaulę nuo visko.
Tikiuosi, kad įgysiu patirties.
Ir žinoma, pailsėsiuuuuuu besavanoriaudama.
 Telaimina, jus, mielieji visi dievai. Sedėkit po skėčiais ir pavydėkit man!
Festivalis, į kurį važiuoju!

dk.fjbwi

Nenori nereikia, norėsi nebus.
 Dienos devizas!

A man dzin, aš maudysiuos plafilaktoriume ir man karšta ir ledus valgysiu ir va. va va va. :D

naktibalda :D

Ai ai ai, kaip čia visiems įdomu! O man, tikiuosi , kad ne tik man, bet mums, labai nuo to šypsena kyla :D Buvau raginama kokį šimtą kartų pasakyti kas čia toks ir pam param, o dabar ezartas užimė kaip tik nesakyti :D girdėjau net iš 6, priesiekiu savo švariom kojom, iš 6 žmonių ,, šiaip man labai įdomu ir dar x ir y prašė manęs iškaulyti, kas čia toks! " :DDDD Šiaip ar taip, samgu, pasirodo mano blogas yra sekamas, ir dar kaip, jei sekamas, matyt ne tokia jau ir nuobodi :D

Antroji, pažadėtoji dalis:

 Kaip JIS, užvaldė lietų.

  Mišku jis ėjo drąsiai. Rodos, kad ir kas bekribždėtų krūmuose ar kas iš po šono išlystų - jis viską žino, viską pažįsta, jo niekas nebenustebins. Jo platūs pečiai tarsi rodė kiekvienam sutiktam gyvam organizmui, ar tai būtų ąžuolo šakelė, ar tai būtų purvu suteptas mylimos Tėvynės žemės akmuo, kad jis čia savas, Jis čia priklauso, čia JO namai. Man beeinant ir bestebint jį susirišo mintis, kad matyt nesu mačiusi dvasiškai stipresnio padaro už jį.  Ir vis dėl to, manau melavau pirmąjame sakinyje, kad jis ėjo drąsiai. Manau jis ėjo taip, lyg eitų per avietynus skinti aviečių ir mintyse grotų jo mėgstamiausia daina. Jo žingsniai priminė lengvą tripsenimą per žemę. Tokį tripsenimą, koks būna naktį kai eini prie šaldytuvo ir bijai, kad kas išgirs ar ką pažadinsi. Pagarbūs žingsniai.
Lijo. Jo maikė buvo parišta už diržo, tuo tarpu aš tipenau šalia ir stirau po lietumi, nors ir labai džiaugiausi, kad lašai krito žemyn. Nes visgi tikiu, kad lietus lija žemyn būtent todėl, kad lašai tiesiog labai pasiilgo žemės! Gera buvo eiti ir jausti lietaus meilę viskam. Prie mūsų prisijungė žmogus su ratais. Ne ne, nebuvo vėžimėlyje ar kur, jis tiesiog neturėjo kojų. Vietoje kojų pas jy buvo super kietas chujenas bė mė iks! ( :D ) Taip bekeliaudama trijulė, išbadėjusi nuo 2 valandų nevalgymo, pasiekė keistą išradimą. Plaustą, kuris neplaukė, o buvo medinis.. JIS pavadino jį - tilteliu prie plafilaktoriumo. Mes, su ratuotuju draugu nuleidę galvas pritaremė šiam pavadinimui, ir paprašėme alacho palaiminti tą išradimą. JIS žengė žingsnį, lentos skaudžiai sugirgždėjo ir tarsi supykęs sušuko ,, LIETAU, GANA!" Męs išsigandę ( aš plius ratuotasis draugas) šokom į vandenį ir ticharindami, kaip varlės ant lapų laukėme kas bus toliau. Tikėjom, kad JIS greitai bus apšviestas Alacho/ Dievo šviesos ir mes pamatysime pačius nuostabiausius fejeverkus, o iš dangaus pradės leistis pedo bear meškos! Dėje, mūsų didžiausiai nuostabai, tokiai nuostabai kokios niekas nebuvo matęs, nes tai pati tikriausia nuostaba pasaulyje, lietus tiesiog..liovėsi lyti. JIS, kaip mažas vaikas pradėjo kvatoti, o mes ( vis dar ticharinantys kaip varlės) netyčia paleidom porą pukuotų bezdukų po vandeniu. Atsipalaidavom ir plaukėm gelbėti ratuotojo draugo skęstančio pleistro. JIS lietaus valdovas, kuris nemėgsta žemuogių, ir negelbėjo balto skęstančio pleistro.
The end.

SVARBU: Istorija paremta tikrais įvykiais.

 Moralas : Pažadėjau, ir pažadų nelaudažau. Pažadas parašyti istoriją buvo duotas JAM - EIVIDUI ŽEMAITAIČIUI. :D

 Veikėjai :
JIS - Eividas.
Ratuotas draugas : Vaidotas.
Aš : Indrė.
 :D

If I

♥