In it.

Aš taaaip greit emociškai pavargstu..
Velniava.

anapus

Per tuos dvejus pilnus ir senai įsibėgėjusius trečius agonijos metus, pakankamai dažnai pagalvodavau apie tai kas bus, kai bus. Kai aš sugebėsiu sau atleisti, kai sugebėsiu atleisti jam, ar norėsiu grįžti atgal? Na.. Kai aš vėl įsimylėsiu? Ar norėsiu tą žmogų nusivežti į savo mažytį rojų, ar norėsiu viską aprodyti? Ar sugebėsiu šaltu veidu praeiti pro gatves, kuriose tiek visko buvo, ar sugebėsiu nekreipti dėmesio į suoliuką, kuris sentimentaliai dvelks buvusia vasara.
Dar dažniau pasvarstydavau, ar vėl įsimylėsiu? Tuomet tai atrodė pasaulio pabaiga. Tiesa pasakius, taip ir buvo. Tai buvo mano kvailumo įžanga ir lengvo gyvenimo pabaiga. Sutinku su tuo, net ir po tiek.. laiko.

,, Indre, na ir kas, kad praėjo pusmetis? Kokio velnio tu skaičiuoji dienas, kodėl save kankini, kad nepamiršti? Kartais žmonėms reikia daugiau nei metų, nei dviejų. Kartais, kad pamirštum žmogų, reikia viso gyvenimo " - Živilės A. žodžiai tada smigo krūtinėn. Pamenu, lyg būtų sakyti prieš minutę.

Atsimerkiu.

Aš vėl myliu. Jaučiu rūpestį. Jaučiu norą. Jaučiu, kaip geidulys kartais sukausto mano vokus ir neprisiverčia užsimerkti. Man negana į jį žiūrėti, negana jį užuosti, negana jį turėti, negana ir to, kad jo širdį laikau savo negrabiomis rankomis. Man negana negana negana! Pasidariau inoringa. Supratau, kad kiekvienas rojus turi savo istoriją. Ir kad gyvenime nėra ,,vieno rojaus" . Jų yra šimtais, tūkstančiais. Vis su skirtingu žmogumi tu susikuri savo rojų, ir jį kaip naują prirašytą dienoraščio lapą vis klijuoji ir klijuoji savo gyvenimo knygon.

Turbinos

Sergu, vis dar. Atsibodo jau. Noriu ką nors kurti, ką nors dabar tokio vaaaaa tokio va padaryti, bet nežinau ką. Vasarį jau gausiu fotkes. Užsisakiau pagaliau :D 131 bus :D Dar šian gavau knygą iš 15 min.  ( tapau savaitės reportere čia praeitą savaitę )

Kiek skaičiau atsiliepimus, tai patiko žmonėms, nors viršelis man atrodo visiškai be ryšio. ( Taip, gan dažnai pasirenku knygą iš viršelio ) .  Jau greit maigysiu Rytį. Pasiilgau be galo be krašto, ilgesys lipa per kraštus, nuvilnija sienomis ir pasklinda ore. O dar semestrų savaitė paskutinė! Per galva viskas lenda.
Na, nors pailsėjau savaitę. (sun)

trakšt

Aišku tik tiek, kad reikia laikytis atstumo. Sakyk nesakęs, vis vien savo varys.  Nebesakyti, kas guli ant širdies, nes tikrai nenorom ,, spjaunu į veidą ". Na ir tegu pyksta, o aš tuo tarpu pasitaisysiu. Fi. Tas pats per tą patį buvo šnekama, vėl tas pats per tą patį. Gal per daug blondinė, kad suprast, kaip raginimas kalbėti ( ne už mane, o apskritai ) gali virsti kiršinimu. Ir išvis, kaltina kiršinimu, o pats kaži ką daro. Matot, ir aš turiu ausis. Ir aš turiu dėl ko pykti. Bet jei nuoširdžiai, pasinaudosiu vieno iš vadų patarimu ,,Atsiprašyk ir patylėk. Neieškok tiesos, jos čia nerasi ".  Daugiau neduosiu emocijoms imti viršų. Prisidarau bėdos.
Fi. Fe. Fu kas darosi.

Part 1.

Sudėsiu visas visas ištraukas, kurios man patiko iš knygos ,,Partizano Dzūko dienoraštis".
O jei atvirai, matyt nurašysiu trečdalį knygos..

1.psl. Šis dienoraštis jokiu būdu nėra skirtas viešumai. Aš rašau jį tik sau. Tuo atveju, jeigu aš žūčiau, dienoraštį prašau perduoti mano mielam broliui Kostui. Visų kitų, kuriems bus lemta gyventi ir rasti šį dienoraštį, aš prašau neskaityti jo, bet sunaikinti. Tai bus mano paskutinis pageidavimas.
Jeigu radėjas bus sulaukęs taip labai trokštamos mūsų brangios Tėvynės laisvės, tada aš jam iš Anapus siunčiu karščiausius sveikinimus. O jeigu mūsų Lietuvai būtų skirta vergijai tęstis, tada lai jis nepabūgsta sunkios savo dalios, bet, priešingai, aš jam linkiu galingos dvasinės stiprybės.
24 psl. Lygiai prieš trejus metus - 1945 m. vasarą - sėdėjau belaisvių lageryje, Brno mieste. Ir vis tik nors tai buvo ir belaisvių lageris, bet aš ten buvau įsitaisęs kaip namie. Žinoma, tik lagerio negalima lyginti su namais. Maistas ten buvo puikus, nes aš buvau vyriausia galva maisto aprūpinime : prižiūrėjau gal 5 virtuves. Bet ten trūko laisvės, ir dėl to trūko visko. Kaip šiandien atsimenu, kai dažnai sedėdavau prie spygliuotos lagerio tvoros  ir godžiai žiūrėjau į gatvėje vykstantį laisvą gyvenimą.   Tada pro mano akis kraslinkdavo gražiai, elegantiškai apsivilkę čekės, jaunos merginos.. Ir krūtinėje kažkas virdavo. Kildavo nepaprastas ilgesys tėvynės, pažįstamų vietų, draugų, merginų.  Ach, kokios žavingos čekaitės atrodydavo! Prieš mūsų lagerį stovėjo keli dideli namai. Juose buvo pilna gyventojų. Pirmame aukšte gyveno graži mergina, ir aš dažnai per tvorą žiūrėdavau į jos langą. Mūsų akys dažnai susitikdavo. Bet argi čekaitei gali rūpėti kažkoks balta jūrininko uniforma apsivilkęs belaisvis. Niekas negali įsivaizduoti, kaip yra brangi laisvė belaisviui.  Visos mūsų kalbos sukdavosi tik apie tai. Mes tiesiog fantazavom.
29 psl. Partizanai gęsta greičiau už žvaigždes. Bet šiaip, daug gerų žinių. Gavom iš Tauro apygardos vado pranešimą apie išvykusius į užsienį. Viskas pavyko laimingai. Vyrai iš užsienio grįžo atgal. Atsiuntė visokių direktyvinių biuletenių, ,,Pro memoria" ir t.t Pasirodo, viskas vedama daug platesniu mastu, negu kad aš galvojau. Veikia ir mūsų diplomatiniai atstovai. Na, bet apie tai kitą kartą. Vakar visi fotografavomės. Vaizdavom smarkius darbininkus, nes atsinešėm tam tikslui net dvi rašomąsias mašinėles. Atseit parodėm štabą darbo metu. Šiaip niekas nerūpi, tik noriu brolio sulaukti, bet jis vis dar nesirodo. Jeigu šiandien ir ryt neatvyks, tada vargu ar teks susitikti.
35 psl.  Apie 12 val naktį staiga pasirodo ir Rimvydas. Jo tikrai čia nelaukiau, ir mes net pasibučiuojam. Šią naktį mažai miegam. Tiek daug įspūdžių, kad aš guliu atsimerkęs, žiūriu į žvaigždes ir svajoju apie viską - apie savo tėviškę, apie žuvusiuosius, brolį, Sibire vargstančią mamą ir partizano dalią.  Išaušta rytas. Šiandien jau liepos 19 d. Kaip greitai laikas bėga. Juk netrukus bus dveji metai, kaip aš partizanauju. Atrodo, kad nuolatinis įtempimas, pavojai padaro tai, kad mūsų gyvenimo įvykiai pro mūsų akis, samonę praslenka taip,  kaip keleiviui lenkenčiame traukinyje kaimai, kryžkelės, kalneliai..  Šian vėl perpakuoju mūsų daiktus. Juos vešim su rūgių pėdais prikrautu vežimu ir dienos metu. Taip bus saugiau, nes tose vietose, kur mums reikė važiuoti, nakties metu belstis yra pavojinga - beveik kas antra naktis pasalauja rusai.
44-45 psl. .. Juo ilgiau būnu užsidaręs bunkeryje, juo daugiau jaučiu šito užsidarymo pasekmes. Norisi bent kurį laiką laisvam pabūti, t.y paklajoti po kaimus. Aš dabar įsivaizduoju, koks sunkus turi būti vienuoliškas gyvenimas ir kaip sunku jaunam užsidaryti. Aš esu iš prigimties aistringo charakterio. To, žinoma, niekam neparodau. Mane daugiau laiko ,,šaltu anlgu" . Deja, tie, kurie taip sako, labai apsirinka. Po šaltumu dvelkiančia išvaizda slepiasi tokia karšta širdis, kokia retai besutinkama...  Svarbiausias dalykas, kad bent šiandien pirtis būtų iškūrenta.  Tada nusipraustumėm, pasikeistumėm baltinius, o tai jau būtų laimė gyvenime... Mūsų visų tikslas yra išlaikyti partizaninį judėjimą tokį, kad apie jį galėtų atsiliepti tik su pagarba. Gaila, kad dar vis atsiranda dėmių, tamsių dėmių, kurios mus juodina. Tas, kuris gerai pažįsta Lietuvą, jos būdą, jos istoriją, jos kančias - tas supras ir mus. Mes taip daug kartais kenčiame. Žmogus nesi geležinis ( ir geležinis per trumpą laiką surūdija, sutrupa ) ir todėl kartais pradedi dvejoti, ar neišseks mūsų jėgos? Kas iš tos Lietuvos, jeigu ji nustos geriausios savo dalies ( turiu galvoje, ne tik partizanus )? Kas bus iš jos, jeigu atėjus lemiamam momentui, nebus kam jos prikelti, išgydyti? .. Gal vėl atsiras smulkūs žmogeliai su savo politiniais ,, kromeriais", su savo politinėmis rietenomis, pradės mus auklėti su devizu ,, Tas nevertas laisvės, kas negina jos "... Liūdna tai pasaka, o jos galo dar nematyti.  Tiek to. Šiandien siunta aziatas, o mes dar pakovosim! ,, Buržuazinių nacionalistų likučiai" dar taip greit nepasibaigs!
47 psl. Palengva atslenka vakaras. Liūdna ir nuobodu. Nepajutau, kaip praėjo pavasaris ir vasara. Vėl prasidės ruduo, o po jo ateis žiema, pavasaris, vasara... Tempora fugaces.. Širdyje šian taip tuščia. Mane vėl apima melancholija, apatija. Taip pasiilgau gyvenimo : ramaus, pilno, o čia.. Čia negali būti jokios apatijos, jokių svajonių, bet kova. Kova kas dien žiauresnė, slaptesnė. Čia negalima svajoti, nes žūsi. Būk gudrus, atidus, budrus ir klastingas, tada gyvensi. Būtų gerai, kad taip užsimiršum, bet aš taip negaliu. Vakar sužinojau apie mamą ir dėdę. Jie abu seni ir negauna darbo. Sakė, kad jie dabar ten elgetauja. Mama rašė, kad ji per dieną tesurinkusi pusę maišelio bulvių. Kas bus su jais, kai ateis žiema? K. sudijuoti toliau negali. Jis taip pat neturi jokių lėšų pragyvenimui. Taigi nėra jokios kalbos, kad jis kuo nors pagelėbtų mamai.
49 psl.  Bunkeryje aš vienas. Vakar visą naktį lijo lietus, ir aš skaičiau vokišką romaną apie vyrą ir moterį, kurie buvo artistai, tačiau savo laimę atrado pradėję dirbti žemę. Žemė ir vaikai - aukščiausias tikslas, dėl kurio suprato, jog verta gyventi. Žinoma, tai neturi nieko bendro su mūsų gyvenimu. Mes visiškai kiti žmonės. Mes turim tik vieną tikslą, tik vieną idėją - Laisvą Lietuvą, o visa kita išnyko.  Taip, taip, šeima, vaikai... Kaži ar bus mums lemta sukurti šeimas? Aš galvoju apie save. Man vis dažniau kyla apie tai mintys, bet.. Jeigu ne šis ,,bet", gal būt tada ir būtų galima.  Tame ,,bet" paslėpti didžiausi mano vidaus sunkumai. Mane ( dažniausiai, kai būnu vienas ) apima apatija. Aš žinau, jog reikią ką nors daryti, bet kartu r negaliu pakelti rankų. Tada dažniausiai sėdžiu ir galvoju, galvoju.. Kartais net negalvoju, sėdžiu, o mintys išsidraikiusios laksto visur.  Taip buvo ir vakar. Oras lauke buvo bjaurus. Pro bunkerio angą lašeno lietaus lašai. Girdėjosi, kaip vėjas medžius purtė. Kad bent radijas veiktų, bet kaip tyčia neveikia. Pagedo staiga.
109. psl.  Tiap, taip. Mes tikri svečiai. Visi partizanai svečiai šioj žemėje, ilgai nemėgstantys viešėti ir todėl neįkyrūs. Pasirodė kaip meteoras, žybtelėjo ir sudegė. Taip sudega jų jaunos dienos, troškimai, idėjos.
137 psl. Aš irgi kadaise galvodavau apie savo tolimesnį likimą, apie galimą mirtį. Bet paskui įsilieji į naują gyvenimą ir galvoji mažiau. Kas bus - tas bus. Prasideda tarytum azartinis lošimas, į kurį palengva įsitrauki su kūnu ir su siela.
151 psl. Pabaltijiečiai galbūt buvo menki politikai. Jie nemokėjo pirkti ir parduoti savo tėvynės. Jie nemokėjo prekiauti savo jausmais. Užtat jie buvo geri kariai, kurie pavojui ištikus nebijojo paguldyti savo galvų už tėvynę. Ta moralinė [skriauda], kurią mes patyrėme Brno mieste, kaip žaizda degino mano krūtinę. Bolševikinis žvėris triumfavo, o mes.. mes buvome laikomi ,,kariniais nusikaltėliais"! Čekai spjaudė į belaisvius, bet apspjovė patys save. Jie dabar tikriausiai tai pajuto. Žinoma, jie nepažino bolševikų, bet užtat dabar žinos, kad dažnai pasmerkti yra labai lengva. Nesmerkime lengvabūdiškai kitų, kad patys nebūtume pasmerkti.

Ar?

Kaip miglotai viskas atrodo, iš po vakar. Lyg nieko nebūtų buvę. Lyg niekas nieko nebūtų sakę.
Džiaugiuosi išsiaiškinus.

Words

Tfu tfu tfu, tuos šaulius per kairį petį!
Keistas jausmas, kai ruošiesi kovai, kurioje žinai, kad būsi sutriuškintas.Kad ir kokie svarūs bebūtų argumentai. Tiesa jie gali būti ir neteisingi, bet, kas parašyta lape juoda ant balto jau nebepakeisi.  Bet visvien, ruošiesi iš visų jėgų, o v druk, kažkas pasikeis? Toks jausmas, kad užvedžiau karo mašiną. [ o jei atvirai, atsibodus girdėti, kai kiti šneka už nugaros (stumia ant vadų), o kai reikia šnekėti visi dingsta! Rezga planus kaip čia ką pašalinti, ir reikalauja daugiau, nei patys duoda :,, jūs šnekėkit drąsiai", man gimė noras pažaisti atviromis kortomis. ]
Nieko. Išsiaiškinsiu. Ar man ten vieta, ar ne, galbūt per daug idealistiškai žiūrėjau į ,,antrąją šeimą". Arba aš pasitrauksiu, arba sulauksiu pasikeitimų. Reik dabar drąsint, kad ir kiti šnekėtų. Kad nebūtų skypėj private ,,Indre , aš tave palaikau", o kai viskas spresis, no words.
Trečiadienis parodys, kas draugai, o kas tik lindo į šikną.

38.8 temp.

 Perskaičiau labai gerą knygą ,,Ilja. Paliesti dievą". Mokytoja rekomendavo, galvoju,,nu joo, apie dievą skaitysiu". Ten apie dievą hmm, gal puse sakinio yra.  Nors knyga baisia įtraukė, du sapnus sapnavau su jos veikėjais,  vis dėl to paskutiniai ~100 psl ( o jų 468 berots ) kiek nuvylė. Vis tik nelabai mėgstu fantazijos, kai įterpta į tikro, realaus gyvenimo rėmus. Anyway - jei kažkiek patinka senovės lietuvių tradicijos, pagonybės motyvai,  jei nori romano apie tokią ,,kitokią"  meilę ( ne ne, ne tokią kur tiesiai į lovą ) tai va čia tą ir rasti galima. O sudomino knyga gal ties 25-uoju puslapiu. Nes herojų dialogai, monolgai labai jau artimi, kartais kai labai įsijausdavai į knygą pradėjai pykti ant herojų už naivumą. O paskui pagalvoju, kad dažnai ir aš taip su savimi pasikalbu. Tai  va :)

Šiaip, vakar atsitiko man kažkas naujo. Ketvirtadienį, penktadienį, šeštadienį praleidau su R. Ir vakar, kai vakarieniavom, aš pažiūrėjau į jį. Į akis, bendrą kontrastą, miną bevalgant ir man pradėjo kauptis ašaros. Ir garbės žodis, aš nesprantu kodėl ! Galvoju, kad iš nenoro jo paleist, bet puikiai žinau, kad ne. Galvoju, gal iš laimės?  Bet irgi puikiai žinau, kad ne. Tiesiog tas minutes žiūrėjau ir susitramdžiau. Kai važiavom mašina, pajutau kaip jis stebi mane. Pasukau galva į jį, atsilošiau į sėdynę, pažiūrėjau į jį.  Staigiu judesio pėmęs mano pirštus pradėjo juo spaudalioti, sunkioti ratus. Ir šypsojosi, kaip hmm, dieva ži,  kaip zuikis pabėgęs iš spastų. Ir vėl tas pats! Žiūrėjau, kažko ieškojau, ir vėl tramdžiau save.
Iki šiol nesuprantu, kas čia užėjo.
 Gal tieisg ligoniški sindromai kokie nors, nes mažiausiai norėjau, kad jis matytų mane piktą ir sergančią, bet dėje matė. Visą parą.

Išvis, pasaulis pradėjo suktis į kitą pusę.
Kodėl?

Reason

Baaiiisiai įsimylėjus. 

Egzaminam atia atia atiaaa.

Beautiful day

KAIP sunku jį vėl paleisti.
Reiks anksčiau eiti miegot, kad sutrumpėtų laikas.

tikiu tavo tyla

Šiaip, tik norėjau pasakyti, tik norėjau pati sau pasidžiaugti, tik norėjau ėmmm tyliai prasitarti, kad atsibusti mylimo žmogaus glėbyje yra paaaats mėgstamiausias mano atsikėlimo būdas. Pats mėgstamiausias būdas užmigti. Apskritai matyti jį, kvėpuoti su juo, bučiuoti jį, glostyti jį, 4 kojoms susipinti, delnam susijungti.. Sieloms susilieti. Kad ir iš ko bebūtų padarytos mūsų sielos, esu tikra, jos padarytos iš to paties molio.

Delnuose alyvos žydi

Bandau atgaminti ir nuo ko gi viskas prasidėjo? Ak taip, tiesa. Prie Taurakalnio kai paimė už rankos. Paimė taip, lyg tai būtų pats normaliausias dalykas visatoje. Paskui nenoras būti liečiamai, o vėliau.. kiek pamenu nenori būti nebeliečiamai.
Jo delnai.
Kaklas, ausys, smakras, lūpos, nosis, akys, šypsnis, ironija, švelnumas, eilės, poezija ir pasakos apie princeses, krūtinė ir jo kvėpavimas, virpėjimas, susijaudinęs ir pašiurpęs odos plotelis, apgailestavimas, kvailas juokas, šiluma, pagavimas manęs ir pakėlimas į aukštį, vilnojinės kojinės, rudas megstukas, apsirūpinimas ir žiūrėjimas į mane, jo muzikos supratimas ir klausymas kai šneku, jo BALSAS, jo pasaulėvoka, jo noras grįžti į kalnus, jo drąsa ir pasišventimas, jo taupumas ir naivumas, jo romantiškumas ir valios turėjimas, jo pažadų tesėjimas, jo nemokėjimas pyktis, jo šviesa, jo glėbys, jo rankos, jo širdis ir jo MEILĖ.
Kiekvieną dieną pradedu nuo jo balso, kiekviena naktis užmiegama su jo balsu, net jei ir skirs pusšimtis kilometrų.
Tas laukimas jaudina.
Dabar, likus pusantros paros ( maždaug ) atrodo keliai sulinks, kai užuosiu jį.
( kaip visad )

 Tfu tfu tfu, praeis sesija ir vėl matysiu jį kas trečią ar dažniau dieną. Nes mano pačios valia ir kartojimas :,,Ne saule, pasimokyk geriau, nevažiuok, po sesijos vėl bus labai gerai. Ne, tikrai, palaukiam penktadienio ir va tris dienas vėl aš kandžiosiu tau į kaklą"  senka greičiau, nei pati kada nors tikėjausi. Man atrodo, tuoj pasidarysiu atgalinį laiko skaičiuotuvą, kuris suks suks ir suks rodykles atgal ir aš žinosiu, kada gi man pasitepti lūpas raudonai.

-

Manau, kad nežinau ką čia pasakyti :D Sergu kaip didelė, bet manau, ilgesys fiziškai spaudžia širdelę labiau, nei nosyje gyvenantys baubai. Užgimė noras kažką keisti, susitvarkyti gal kambarį? Šioks toks noras mokytis, nes nuu liko kiek? Trys mėnesiai ir prasideda viskas? O kaip sėdžiu šikną padėjus taip sėdžiu. Pasiskūsčiau kuo nors, bet neturiu kuo. Na tiksliau Jis pirmas viską išgirsta, ir atlaiko, tai net nežinau. Jei atvirai jis kažkodėl atimė norą rašyti. Norą skaityti, norą keisti ir pasikeisti.

Ar tiesiog tam nebeužtenka jėgų? 

Love, love, love, it's all about love.

NOT.

Ilgesio mažinimui atiduodu visas jėgas, bet žinau, kad verta.

Liko hmmm, penkios dienos? 

YEP.

Nioh

Atrodo ir nuo objektyvo nepaslėpsi ilgesio. Didelio ir sunkaus.
Dar tik antradienis..