2012 m. sausio 11 d., trečiadienis

Delnuose alyvos žydi

Bandau atgaminti ir nuo ko gi viskas prasidėjo? Ak taip, tiesa. Prie Taurakalnio kai paimė už rankos. Paimė taip, lyg tai būtų pats normaliausias dalykas visatoje. Paskui nenoras būti liečiamai, o vėliau.. kiek pamenu nenori būti nebeliečiamai.
Jo delnai.
Kaklas, ausys, smakras, lūpos, nosis, akys, šypsnis, ironija, švelnumas, eilės, poezija ir pasakos apie princeses, krūtinė ir jo kvėpavimas, virpėjimas, susijaudinęs ir pašiurpęs odos plotelis, apgailestavimas, kvailas juokas, šiluma, pagavimas manęs ir pakėlimas į aukštį, vilnojinės kojinės, rudas megstukas, apsirūpinimas ir žiūrėjimas į mane, jo muzikos supratimas ir klausymas kai šneku, jo BALSAS, jo pasaulėvoka, jo noras grįžti į kalnus, jo drąsa ir pasišventimas, jo taupumas ir naivumas, jo romantiškumas ir valios turėjimas, jo pažadų tesėjimas, jo nemokėjimas pyktis, jo šviesa, jo glėbys, jo rankos, jo širdis ir jo MEILĖ.
Kiekvieną dieną pradedu nuo jo balso, kiekviena naktis užmiegama su jo balsu, net jei ir skirs pusšimtis kilometrų.
Tas laukimas jaudina.
Dabar, likus pusantros paros ( maždaug ) atrodo keliai sulinks, kai užuosiu jį.
( kaip visad )

 Tfu tfu tfu, praeis sesija ir vėl matysiu jį kas trečią ar dažniau dieną. Nes mano pačios valia ir kartojimas :,,Ne saule, pasimokyk geriau, nevažiuok, po sesijos vėl bus labai gerai. Ne, tikrai, palaukiam penktadienio ir va tris dienas vėl aš kandžiosiu tau į kaklą"  senka greičiau, nei pati kada nors tikėjausi. Man atrodo, tuoj pasidarysiu atgalinį laiko skaičiuotuvą, kuris suks suks ir suks rodykles atgal ir aš žinosiu, kada gi man pasitepti lūpas raudonai.



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą