439 dienos

Tai tetrunka tik sekundę, kol meti drovumą šalin. Tai nutinka bet kur, troleibuse, ant lovos, prie šaldytuvo, prie lango, vidury žygio.. Tereikia tik atsisukti į jį ir pokšt! Lūpoms nebereikia klaidžioti, net ir neesant mėnesienai jos puikiai žino kelią iki jų. Pagal kvapą gali suprasti ar jis šypsosi, vedamas širdies plakimo atsidavimo jausmas randa namus. Tylūs, vos girdimi jo žodžiai perskrodžia tylą ,,Aš Tave myliu" ,,Labai myliu". Ir žodžiais nenumatuojamas palengvėjimas paglosto ištroškusias lūpas ,,Mmmmmm..." ,, Kaip ten sakei? M? " Ir jo kikenimas į ausies dobutę ,,Myliu Tave". Kūnai susiglaudžia stipriau, mano rankos it vijokliai apsivija jo kaklą ,,Ir aš Tave myliu". Negaliu pasakyti, kad žodžiai yra būtini mūsų bendravime. Neretai užtenka prisilietimo, prie skrosto, prie riešo, prie liemens vingio, prie pėdos ar prie nugaros slankstelio, kad suprastum mintis. Aš niekada nepavargsiu jo mylėti, niekada man jo nebus gana. Niekada nenustosiu stebėtis jo meile man, niekada nenustosiu džiaugtis jo rankų šiluma ir kvepiančiu megstiniu. Aš neleisiu šioms gražioms akimirkoms išsprūsti iš mūsų pasaulio, mes niekada nebūsime per daug suaugę bučiuotis lifte/lietuje/maximoje ar vidury autostrados. Man nėra pakankamai laiko mato su juo, su juo gyvenimas toks lengvas kaip pievų rūkas, kaip kvėpavimas. Para atrodo pakankamas laiko tarpas, kad išalktume vienas kito. Troškulys, alkis, geismas. Tai kaip bėgantys egzotiškos šalies peizažai kelyje, nenusibostantys, vėjyje išnykstantys, bet kiekvienas palytėtas saulės. Atsiduodi saldžion nuodemėn, juk tamsa tam ir sukurta, tiesa?

paskutinė tvirtovė

Aš jį taip myliu. Ir jei apie kitą sakydavau, kad štai jis, tas vienintelis, dabar suprantu kaip stipriai aš klydau. Štai sedėjau šian su A, o vėliau ir su G ir klausydama jų meilės istorijų žinoma gretinau jas su savomis. Baisiai smagu kartais grįžti namo ir susitikti su.. senais draugais. Broliais ( abiejais ) ir su žmogum, kuris tave ramina vien jau būdamas. Dabar aš suprantu, kas yra draugai. VISIŠKAI nesvarbu, kad pernai, kai buvau namie su jais mažiau bendravau, dabar kai grįžti matai kas tavęs laukė. Tad visi Elektrėnų pletkai, visi nukrypimai ir visa kita, dieva ži, aš tikra boba, bet baisiai įdomu :D So the problem is - I miss my old town. Taip, Vilniuje ramiau, laisvas laikas su R ( neįkainojamas,  nepakeičiamas, pats geriausias ) bet čia kažkas laiko, net pati pajuntu, kaip šypsena nuo ausies iki ausies pasidaro pamačius tuos kaminus. Kažkaip ten viskas kitaip, net rašyti nebesinori, viską atiduodu kambariokei, darbui, mokslui ir R. Beje, dirbau ir tikėkimės ( tfu tfu tfu į medi tris kartus ) pačioje geriausioje vietoje. Nerealus jausmas, kai eini į darbą ( ristele ) kartu su džiaugsmu. :) sijdwdqkx;xkmx;kx;kcx psio. Gana. Taigi išvada tokia, kad aš po metų su dideliu viršumi vis dar labai įsimylėjusi ir kiekvieną dieną vis labiau ir labiau ir labiau ir labaiu jį myliu. Jis tobulas, visiškai tobulas, pečiai, šypsena, kvapas, žodžiai, jo meilė man ( tikrai tokios nenusipelniau, suvokiu tai aiškiu protu ) , jo gerumas, šypsena, juokas, drovus pošlumas, jėga ir ah.. Viskas. Supratimas. Pasiaukojimas. 

Jei būtų galima, pasidaryčiau mini altorių :DD Jo garbei, žinoma. Ėt, visur rožinė rožinė rožinė.