439 dienos

Tai tetrunka tik sekundę, kol meti drovumą šalin. Tai nutinka bet kur, troleibuse, ant lovos, prie šaldytuvo, prie lango, vidury žygio.. Tereikia tik atsisukti į jį ir pokšt! Lūpoms nebereikia klaidžioti, net ir neesant mėnesienai jos puikiai žino kelią iki jų. Pagal kvapą gali suprasti ar jis šypsosi, vedamas širdies plakimo atsidavimo jausmas randa namus. Tylūs, vos girdimi jo žodžiai perskrodžia tylą ,,Aš Tave myliu" ,,Labai myliu". Ir žodžiais nenumatuojamas palengvėjimas paglosto ištroškusias lūpas ,,Mmmmmm..." ,, Kaip ten sakei? M? " Ir jo kikenimas į ausies dobutę ,,Myliu Tave". Kūnai susiglaudžia stipriau, mano rankos it vijokliai apsivija jo kaklą ,,Ir aš Tave myliu". Negaliu pasakyti, kad žodžiai yra būtini mūsų bendravime. Neretai užtenka prisilietimo, prie skrosto, prie riešo, prie liemens vingio, prie pėdos ar prie nugaros slankstelio, kad suprastum mintis. Aš niekada nepavargsiu jo mylėti, niekada man jo nebus gana. Niekada nenustosiu stebėtis jo meile man, niekada nenustosiu džiaugtis jo rankų šiluma ir kvepiančiu megstiniu. Aš neleisiu šioms gražioms akimirkoms išsprūsti iš mūsų pasaulio, mes niekada nebūsime per daug suaugę bučiuotis lifte/lietuje/maximoje ar vidury autostrados. Man nėra pakankamai laiko mato su juo, su juo gyvenimas toks lengvas kaip pievų rūkas, kaip kvėpavimas. Para atrodo pakankamas laiko tarpas, kad išalktume vienas kito. Troškulys, alkis, geismas. Tai kaip bėgantys egzotiškos šalies peizažai kelyje, nenusibostantys, vėjyje išnykstantys, bet kiekvienas palytėtas saulės. Atsiduodi saldžion nuodemėn, juk tamsa tam ir sukurta, tiesa?