Dalai Lama

Pašeirinsiu, labai patiko.

1. Kad gyventume laimingi, mums nereikia didesnio kiekio pinigų, mums nereikia daugiau šlovės, mums nereikia tobulo kūno ir netgi idealaus partnerio. Tiesiog dabar pat, šią akimirką mes turime protą, kurio visiškai pakanka, kad pasiektume absoliučios laimės būseną.

2. Vieni žmonės stori, kiti ploni. Kai kurie labai gražūs ar labai protingi. Bet jei užfiksuotume visus tuos žmones rentgeno aparatu, pamatytume tik eilę vienodų skeletų su tuščiomis akiduobėmis.

3. Mano požiūris į religiją paprastas: nėra būtinybės statyti didingas bažnyčias, taip pat nėra jokio reikalo kurti sudėtingas filosofijas. Širdis – štai mūsų bažnyčia, gerumas – štai mūsų filosofija.

4. Jei problemą galima išspręsti, vadinasi, nėra jokio reikalo dėl jos jaudintis. Jei problema neišsprendžiama, jaudintis dėl jos beprasmiška.

5. Kartais tylėjimas yra pats geriausias atsakymas.

6. Būkite geri, jei tai įmanoma. O tai įmanoma visada.

7. Padėkite kitiems, jei tai įmanoma. O jei neįmanoma, bent jau nekenkite.

8. Kiekvienas žmogus širdyje nešiojasi viltį. Jei kartais ji žlunga, tai jokiu būdu nereiškia, kad žlugo viskas.

9. Beprasmiška tikėtis šypsenos iš kitų tokiam žmogui, kuris pats nesišypso.

10. Kartą Dalai Lamos kažkas paklausė, kas jį labiausiai stebina šiame pasaulyje. Jis atsakė: „Tai žmogus. Nes jis aukoja savo sveikatą, kad uždirbtų daugiau pinigų. Paskui jis aukoja pinigus, kad atstatytų savo sveikatą. O tada būna taip susirūpinęs dėl savo ateities, kad nesidžiaugia dabartimi. Viso to rezultatas: žmogus negyvena nei dabartyje, nei ateityje. Jis gyvena taip, tarsi niekada nemirtų. Ir galiausiai numiršta taip, tarsi nebūtų gyvenęs."

11. Mes iš tiesų nugalime savo priešus tada, kai paverčiame juos draugais.

12. Žmonės buvo sukurti tam, kad juos mylėtų, o daiktai buvo sukurti tam, kad jais naudotųsi. Šiandien pasaulyje tiek chaoso yra dėl to, kad mes naudojamės žmonėmis, o mylime daiktus.

13. Prisiminkite, kad negauti to, ko norisi, kartais yra laimė.

14. Laimė ne turėti, bet nenorėti turėti.

15. Mes nesukursime taikos Žemėje, jei pirmiau nesukursime jos savo širdyje…

Atsibodo

Atrodo kartais taaaip norėčiau tiek daug pasakyti! Tiek daug aptarti, tiek visko išjausti, o bet tačiau.
Taip norėčiau, pamiršti praeitį, visą, kas buvo vasaros pradžioi, kaip norėčiau save pakeisti tik nežinau kaip, o ir jis sako kad tai taip paprasta o man nesigauna.
 ,,Nekreipk dėmesio, įjunk px režimą, atsipalaiduok". Tik ir girdžiu kokia aš pesimistė, o pasakius jam, kad ,,nu nors tu pasakyk kad nesu tokia bloga " jis sako ,,nesi tu tokia bloga, išvis nesi bloga" bet nepasako, kad esu nuostabi ir panašiai. O galėtų pasakyti, jaučiuosi kaip šūdas dėl praeities, dėl esamos situacijos, šiaip, dėl daug ko. Tiesiog. 19 metų supratau prasmę savo buvimo, savo vietą ant žemės, ir žinojau ko noriu taip aiškiai.. O dabar težinau, kad baisiai myliu jį, myliu brolį, pasiilgau savo kitų trijų vyrukų, su kuriais vis neišeina susimatyti. Na, vienas penktadienį parsiras iš miškų, žadėjo daug papasakoti.
Ai.
Atsibodo

Įsimylėjimo pinklės

 O apskritai, pastarąsias diena, na kokią savaitę skraidau visose širdies kampučiuose.. :) Atrodo aplinkui pastatai, sienos griūva, gyvent neturiu kur, mokytis reikės daug, ir net pykina apie visą tai galvoti.. tačiau kas dien meilė Jam vis atrodo didelėja. Kas dien aš įsimyliu jį vis labiau, vis labiau ilgiuosi, vis labiau džiaugiuosi vakariniu pašnekesiu. Autobuse/paskaitoje/seminare/kelyje/sapnuose ir kitose platybėse ir laikuose jis paskleidęs savo kerus, uždėjęs savo stiprias rankas ant manęs. Užmerkus akis, pasitelkus vaizduotę prisimenu kaip jo plaštaka slegia mano kūną prie paklodės ar kaip traukia arčiau savęs. Prabudus su nekantrumu laukiu kito mūsų susitikimo. JOS sako, kad aš atrodau kaip naujai įsimylėjus. Čia gerai, tiesa? Jei taip likusius gyvenimo metus jausiuos, jei vis dar žvelgsiu į jį , kaip į nuostabiausią dovaną man ir dėkosiu visiems aukščiausiems už tai, jog jis pasibeldė į mano širdies duris, tikiu, jog gyvenimą nugyvensiu labai laimingai.

Ma head

Aš taip vis pagalvoju, o kas jeigu dings tie kurie mane pažįsti nuluptą?
Su kuo aš tada rūkysiu? Ir dalinsiuos nuoskaudomis? Kada pradėsiu juoktis ir dalintis džiaugsmo spinduliais?
Ir tie draugai, kas jie? Ar tai tie, su kuriais 12 metų atsedėjau mokyklos suole? Ar tai tie kuriuos teko pažinti per šiuos metus? Kiek iš visos šitos begalės atsisijos, ar jau jie atsisijojo ir čia yra viskas?
Kaip reiktų kvėpuoti be jo?
Lietus vėl plauna mano langines. Atbėgantis ruduo lenkia prie nuostalgijos, prie anti_aviantiūrų, prie ramybės, prie slėpimosi po kaldra. Ir čia ne metafora. Tikrai labai smagu pasislėpti po kaldra.. Kaži kada baigiau tai daryti. Matyt senai.