O apskritai, pastarąsias diena, na kokią savaitę skraidau visose širdies kampučiuose.. :) Atrodo aplinkui pastatai, sienos griūva, gyvent neturiu kur, mokytis reikės daug, ir net pykina apie visą tai galvoti.. tačiau kas dien meilė Jam vis atrodo didelėja. Kas dien aš įsimyliu jį vis labiau, vis labiau ilgiuosi, vis labiau džiaugiuosi vakariniu pašnekesiu. Autobuse/paskaitoje/seminare/kelyje/sapnuose ir kitose platybėse ir laikuose jis paskleidęs savo kerus, uždėjęs savo stiprias rankas ant manęs. Užmerkus akis, pasitelkus vaizduotę prisimenu kaip jo plaštaka slegia mano kūną prie paklodės ar kaip traukia arčiau savęs. Prabudus su nekantrumu laukiu kito mūsų susitikimo. JOS sako, kad aš atrodau kaip naujai įsimylėjus. Čia gerai, tiesa? Jei taip likusius gyvenimo metus jausiuos, jei vis dar žvelgsiu į jį , kaip į nuostabiausią dovaną man ir dėkosiu visiems aukščiausiems už tai, jog jis pasibeldė į mano širdies duris, tikiu, jog gyvenimą nugyvensiu labai laimingai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą