anapus

Per tuos dvejus pilnus ir senai įsibėgėjusius trečius agonijos metus, pakankamai dažnai pagalvodavau apie tai kas bus, kai bus. Kai aš sugebėsiu sau atleisti, kai sugebėsiu atleisti jam, ar norėsiu grįžti atgal? Na.. Kai aš vėl įsimylėsiu? Ar norėsiu tą žmogų nusivežti į savo mažytį rojų, ar norėsiu viską aprodyti? Ar sugebėsiu šaltu veidu praeiti pro gatves, kuriose tiek visko buvo, ar sugebėsiu nekreipti dėmesio į suoliuką, kuris sentimentaliai dvelks buvusia vasara.
Dar dažniau pasvarstydavau, ar vėl įsimylėsiu? Tuomet tai atrodė pasaulio pabaiga. Tiesa pasakius, taip ir buvo. Tai buvo mano kvailumo įžanga ir lengvo gyvenimo pabaiga. Sutinku su tuo, net ir po tiek.. laiko.

,, Indre, na ir kas, kad praėjo pusmetis? Kokio velnio tu skaičiuoji dienas, kodėl save kankini, kad nepamiršti? Kartais žmonėms reikia daugiau nei metų, nei dviejų. Kartais, kad pamirštum žmogų, reikia viso gyvenimo " - Živilės A. žodžiai tada smigo krūtinėn. Pamenu, lyg būtų sakyti prieš minutę.

Atsimerkiu.

Aš vėl myliu. Jaučiu rūpestį. Jaučiu norą. Jaučiu, kaip geidulys kartais sukausto mano vokus ir neprisiverčia užsimerkti. Man negana į jį žiūrėti, negana jį užuosti, negana jį turėti, negana ir to, kad jo širdį laikau savo negrabiomis rankomis. Man negana negana negana! Pasidariau inoringa. Supratau, kad kiekvienas rojus turi savo istoriją. Ir kad gyvenime nėra ,,vieno rojaus" . Jų yra šimtais, tūkstančiais. Vis su skirtingu žmogumi tu susikuri savo rojų, ir jį kaip naują prirašytą dienoraščio lapą vis klijuoji ir klijuoji savo gyvenimo knygon.