2012 m. sausio 25 d., trečiadienis

Part 1.

Sudėsiu visas visas ištraukas, kurios man patiko iš knygos ,,Partizano Dzūko dienoraštis".
O jei atvirai, matyt nurašysiu trečdalį knygos..

1.psl. Šis dienoraštis jokiu būdu nėra skirtas viešumai. Aš rašau jį tik sau. Tuo atveju, jeigu aš žūčiau, dienoraštį prašau perduoti mano mielam broliui Kostui. Visų kitų, kuriems bus lemta gyventi ir rasti šį dienoraštį, aš prašau neskaityti jo, bet sunaikinti. Tai bus mano paskutinis pageidavimas.
Jeigu radėjas bus sulaukęs taip labai trokštamos mūsų brangios Tėvynės laisvės, tada aš jam iš Anapus siunčiu karščiausius sveikinimus. O jeigu mūsų Lietuvai būtų skirta vergijai tęstis, tada lai jis nepabūgsta sunkios savo dalios, bet, priešingai, aš jam linkiu galingos dvasinės stiprybės.
24 psl. Lygiai prieš trejus metus - 1945 m. vasarą - sėdėjau belaisvių lageryje, Brno mieste. Ir vis tik nors tai buvo ir belaisvių lageris, bet aš ten buvau įsitaisęs kaip namie. Žinoma, tik lagerio negalima lyginti su namais. Maistas ten buvo puikus, nes aš buvau vyriausia galva maisto aprūpinime : prižiūrėjau gal 5 virtuves. Bet ten trūko laisvės, ir dėl to trūko visko. Kaip šiandien atsimenu, kai dažnai sedėdavau prie spygliuotos lagerio tvoros  ir godžiai žiūrėjau į gatvėje vykstantį laisvą gyvenimą.   Tada pro mano akis kraslinkdavo gražiai, elegantiškai apsivilkę čekės, jaunos merginos.. Ir krūtinėje kažkas virdavo. Kildavo nepaprastas ilgesys tėvynės, pažįstamų vietų, draugų, merginų.  Ach, kokios žavingos čekaitės atrodydavo! Prieš mūsų lagerį stovėjo keli dideli namai. Juose buvo pilna gyventojų. Pirmame aukšte gyveno graži mergina, ir aš dažnai per tvorą žiūrėdavau į jos langą. Mūsų akys dažnai susitikdavo. Bet argi čekaitei gali rūpėti kažkoks balta jūrininko uniforma apsivilkęs belaisvis. Niekas negali įsivaizduoti, kaip yra brangi laisvė belaisviui.  Visos mūsų kalbos sukdavosi tik apie tai. Mes tiesiog fantazavom.
29 psl. Partizanai gęsta greičiau už žvaigždes. Bet šiaip, daug gerų žinių. Gavom iš Tauro apygardos vado pranešimą apie išvykusius į užsienį. Viskas pavyko laimingai. Vyrai iš užsienio grįžo atgal. Atsiuntė visokių direktyvinių biuletenių, ,,Pro memoria" ir t.t Pasirodo, viskas vedama daug platesniu mastu, negu kad aš galvojau. Veikia ir mūsų diplomatiniai atstovai. Na, bet apie tai kitą kartą. Vakar visi fotografavomės. Vaizdavom smarkius darbininkus, nes atsinešėm tam tikslui net dvi rašomąsias mašinėles. Atseit parodėm štabą darbo metu. Šiaip niekas nerūpi, tik noriu brolio sulaukti, bet jis vis dar nesirodo. Jeigu šiandien ir ryt neatvyks, tada vargu ar teks susitikti.
35 psl.  Apie 12 val naktį staiga pasirodo ir Rimvydas. Jo tikrai čia nelaukiau, ir mes net pasibučiuojam. Šią naktį mažai miegam. Tiek daug įspūdžių, kad aš guliu atsimerkęs, žiūriu į žvaigždes ir svajoju apie viską - apie savo tėviškę, apie žuvusiuosius, brolį, Sibire vargstančią mamą ir partizano dalią.  Išaušta rytas. Šiandien jau liepos 19 d. Kaip greitai laikas bėga. Juk netrukus bus dveji metai, kaip aš partizanauju. Atrodo, kad nuolatinis įtempimas, pavojai padaro tai, kad mūsų gyvenimo įvykiai pro mūsų akis, samonę praslenka taip,  kaip keleiviui lenkenčiame traukinyje kaimai, kryžkelės, kalneliai..  Šian vėl perpakuoju mūsų daiktus. Juos vešim su rūgių pėdais prikrautu vežimu ir dienos metu. Taip bus saugiau, nes tose vietose, kur mums reikė važiuoti, nakties metu belstis yra pavojinga - beveik kas antra naktis pasalauja rusai.
44-45 psl. .. Juo ilgiau būnu užsidaręs bunkeryje, juo daugiau jaučiu šito užsidarymo pasekmes. Norisi bent kurį laiką laisvam pabūti, t.y paklajoti po kaimus. Aš dabar įsivaizduoju, koks sunkus turi būti vienuoliškas gyvenimas ir kaip sunku jaunam užsidaryti. Aš esu iš prigimties aistringo charakterio. To, žinoma, niekam neparodau. Mane daugiau laiko ,,šaltu anlgu" . Deja, tie, kurie taip sako, labai apsirinka. Po šaltumu dvelkiančia išvaizda slepiasi tokia karšta širdis, kokia retai besutinkama...  Svarbiausias dalykas, kad bent šiandien pirtis būtų iškūrenta.  Tada nusipraustumėm, pasikeistumėm baltinius, o tai jau būtų laimė gyvenime... Mūsų visų tikslas yra išlaikyti partizaninį judėjimą tokį, kad apie jį galėtų atsiliepti tik su pagarba. Gaila, kad dar vis atsiranda dėmių, tamsių dėmių, kurios mus juodina. Tas, kuris gerai pažįsta Lietuvą, jos būdą, jos istoriją, jos kančias - tas supras ir mus. Mes taip daug kartais kenčiame. Žmogus nesi geležinis ( ir geležinis per trumpą laiką surūdija, sutrupa ) ir todėl kartais pradedi dvejoti, ar neišseks mūsų jėgos? Kas iš tos Lietuvos, jeigu ji nustos geriausios savo dalies ( turiu galvoje, ne tik partizanus )? Kas bus iš jos, jeigu atėjus lemiamam momentui, nebus kam jos prikelti, išgydyti? .. Gal vėl atsiras smulkūs žmogeliai su savo politiniais ,, kromeriais", su savo politinėmis rietenomis, pradės mus auklėti su devizu ,, Tas nevertas laisvės, kas negina jos "... Liūdna tai pasaka, o jos galo dar nematyti.  Tiek to. Šiandien siunta aziatas, o mes dar pakovosim! ,, Buržuazinių nacionalistų likučiai" dar taip greit nepasibaigs!
47 psl. Palengva atslenka vakaras. Liūdna ir nuobodu. Nepajutau, kaip praėjo pavasaris ir vasara. Vėl prasidės ruduo, o po jo ateis žiema, pavasaris, vasara... Tempora fugaces.. Širdyje šian taip tuščia. Mane vėl apima melancholija, apatija. Taip pasiilgau gyvenimo : ramaus, pilno, o čia.. Čia negali būti jokios apatijos, jokių svajonių, bet kova. Kova kas dien žiauresnė, slaptesnė. Čia negalima svajoti, nes žūsi. Būk gudrus, atidus, budrus ir klastingas, tada gyvensi. Būtų gerai, kad taip užsimiršum, bet aš taip negaliu. Vakar sužinojau apie mamą ir dėdę. Jie abu seni ir negauna darbo. Sakė, kad jie dabar ten elgetauja. Mama rašė, kad ji per dieną tesurinkusi pusę maišelio bulvių. Kas bus su jais, kai ateis žiema? K. sudijuoti toliau negali. Jis taip pat neturi jokių lėšų pragyvenimui. Taigi nėra jokios kalbos, kad jis kuo nors pagelėbtų mamai.
49 psl.  Bunkeryje aš vienas. Vakar visą naktį lijo lietus, ir aš skaičiau vokišką romaną apie vyrą ir moterį, kurie buvo artistai, tačiau savo laimę atrado pradėję dirbti žemę. Žemė ir vaikai - aukščiausias tikslas, dėl kurio suprato, jog verta gyventi. Žinoma, tai neturi nieko bendro su mūsų gyvenimu. Mes visiškai kiti žmonės. Mes turim tik vieną tikslą, tik vieną idėją - Laisvą Lietuvą, o visa kita išnyko.  Taip, taip, šeima, vaikai... Kaži ar bus mums lemta sukurti šeimas? Aš galvoju apie save. Man vis dažniau kyla apie tai mintys, bet.. Jeigu ne šis ,,bet", gal būt tada ir būtų galima.  Tame ,,bet" paslėpti didžiausi mano vidaus sunkumai. Mane ( dažniausiai, kai būnu vienas ) apima apatija. Aš žinau, jog reikią ką nors daryti, bet kartu r negaliu pakelti rankų. Tada dažniausiai sėdžiu ir galvoju, galvoju.. Kartais net negalvoju, sėdžiu, o mintys išsidraikiusios laksto visur.  Taip buvo ir vakar. Oras lauke buvo bjaurus. Pro bunkerio angą lašeno lietaus lašai. Girdėjosi, kaip vėjas medžius purtė. Kad bent radijas veiktų, bet kaip tyčia neveikia. Pagedo staiga.
109. psl.  Tiap, taip. Mes tikri svečiai. Visi partizanai svečiai šioj žemėje, ilgai nemėgstantys viešėti ir todėl neįkyrūs. Pasirodė kaip meteoras, žybtelėjo ir sudegė. Taip sudega jų jaunos dienos, troškimai, idėjos.
137 psl. Aš irgi kadaise galvodavau apie savo tolimesnį likimą, apie galimą mirtį. Bet paskui įsilieji į naują gyvenimą ir galvoji mažiau. Kas bus - tas bus. Prasideda tarytum azartinis lošimas, į kurį palengva įsitrauki su kūnu ir su siela.
151 psl. Pabaltijiečiai galbūt buvo menki politikai. Jie nemokėjo pirkti ir parduoti savo tėvynės. Jie nemokėjo prekiauti savo jausmais. Užtat jie buvo geri kariai, kurie pavojui ištikus nebijojo paguldyti savo galvų už tėvynę. Ta moralinė [skriauda], kurią mes patyrėme Brno mieste, kaip žaizda degino mano krūtinę. Bolševikinis žvėris triumfavo, o mes.. mes buvome laikomi ,,kariniais nusikaltėliais"! Čekai spjaudė į belaisvius, bet apspjovė patys save. Jie dabar tikriausiai tai pajuto. Žinoma, jie nepažino bolševikų, bet užtat dabar žinos, kad dažnai pasmerkti yra labai lengva. Nesmerkime lengvabūdiškai kitų, kad patys nebūtume pasmerkti.


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą