38.8 temp.

 Perskaičiau labai gerą knygą ,,Ilja. Paliesti dievą". Mokytoja rekomendavo, galvoju,,nu joo, apie dievą skaitysiu". Ten apie dievą hmm, gal puse sakinio yra.  Nors knyga baisia įtraukė, du sapnus sapnavau su jos veikėjais,  vis dėl to paskutiniai ~100 psl ( o jų 468 berots ) kiek nuvylė. Vis tik nelabai mėgstu fantazijos, kai įterpta į tikro, realaus gyvenimo rėmus. Anyway - jei kažkiek patinka senovės lietuvių tradicijos, pagonybės motyvai,  jei nori romano apie tokią ,,kitokią"  meilę ( ne ne, ne tokią kur tiesiai į lovą ) tai va čia tą ir rasti galima. O sudomino knyga gal ties 25-uoju puslapiu. Nes herojų dialogai, monolgai labai jau artimi, kartais kai labai įsijausdavai į knygą pradėjai pykti ant herojų už naivumą. O paskui pagalvoju, kad dažnai ir aš taip su savimi pasikalbu. Tai  va :)

Šiaip, vakar atsitiko man kažkas naujo. Ketvirtadienį, penktadienį, šeštadienį praleidau su R. Ir vakar, kai vakarieniavom, aš pažiūrėjau į jį. Į akis, bendrą kontrastą, miną bevalgant ir man pradėjo kauptis ašaros. Ir garbės žodis, aš nesprantu kodėl ! Galvoju, kad iš nenoro jo paleist, bet puikiai žinau, kad ne. Galvoju, gal iš laimės?  Bet irgi puikiai žinau, kad ne. Tiesiog tas minutes žiūrėjau ir susitramdžiau. Kai važiavom mašina, pajutau kaip jis stebi mane. Pasukau galva į jį, atsilošiau į sėdynę, pažiūrėjau į jį.  Staigiu judesio pėmęs mano pirštus pradėjo juo spaudalioti, sunkioti ratus. Ir šypsojosi, kaip hmm, dieva ži,  kaip zuikis pabėgęs iš spastų. Ir vėl tas pats! Žiūrėjau, kažko ieškojau, ir vėl tramdžiau save.
Iki šiol nesuprantu, kas čia užėjo.
 Gal tieisg ligoniški sindromai kokie nors, nes mažiausiai norėjau, kad jis matytų mane piktą ir sergančią, bet dėje matė. Visą parą.

Išvis, pasaulis pradėjo suktis į kitą pusę.
Kodėl?