`2010.
Pasiilgau. Vasaros pavergi, iliuzijų palytėti atsispiriam nuo žemės. Akim susidūrus nebeįdomios tampa tavo slapsčiausios paslaptys, akim susidūrus, man kyla klausimas, po kiek sekundžių tavo delnai vėl glostys mano liemenį? Visai nebeįdomu, kas esi tu, ir kas esu aš. Tai nebeturi prasmės, kai praveriu širdies duris, ir juokingais pavirsta melai, dar prieš kelias minutes vertę mus teršti vienas kito drobinius marškinius. Nusipurtę slegiančias kaltes, nebyliai rankas sujungiam ir pakylam. Tereikia žvilgsnio, ir te velniai išlaižo mano sielą. Tereikia tik prisilietimo, kad dulkėtas mano kelias priimtu tave lygiai taippat lengvai, kaip ir išleido pro laukujes duris.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą