***Tarpai tarp eilučių kartais yra daug svaresni nei pačių eilučių turinys.
Galvojant apie 2014 mastau.. kad buvau labai pasimetus. Gal tiksliau daugiau nesakiau nei ,, labas" nei ,, ate " niekam. Aš sustojau ir bandžiau suprasti save, suprasti kodėl nemėgstu vakarėlių, ar tikrai nemėsgtu alkoholio, kiek galiu sau leisti toli nueiti į kairę .. ir ar iš vis noriu nueiti į kairę, ką daryti su profesija, kodėl kai kurios mintys kaip piktžolės vis atsiranda, ar mano pesimizmas įtakoja aplinką, kodėl neišeina numesti svorio ir iš vis, kam jį reikia mesti, kokia iš tiesų yra situacija yra mano šeimoje ir.. apskritai, kas AŠ.. Viskas buvo taip nestabilu, tiek chaoso.. kurį kaip vėžlys suslėpiau sau po kiautu! Visas beprotybes bandžiau apžioti pati, tuo tarpu, kai šalia, man to nė nepastebint, Jis man neleido pasimesti. Suprantu jį kaip visatos centrą, kaip kažką.. neparastai stabilaus ir saugaus. Gal būt jis kartais užgauna dūšią, bet aš tikrai žinau, kad netyčiom.. ir jis save už tai baudžia labiau nei aš baudžiu jį. Nesakysiu, kad jis aukselis, bet jei po 3 metų aš jaučiuosi.. tiek pat įsimylėjus ir atsidavus jam kaip ir pirmaisiais metais ( atominių bombų sprogimai nė negalėtų lygintis su tais sprogimais mano viduje) vis tik manau, kad jis arti tobulybės. Jis visiškai skirtingas nei aš. Absoliučiai, aš ugnnis - jis vanduo, aš randu milijoną kelių tikslui pasiekti, jis mato tą vieną vienitelį, aš esu lapė - o jis vilkas, aš negaliu visą dieną vartytis lovoje - o jis galėtų 3 mėnesius nepajudėti iš lovos. Mes retai kada ir sutariam.. tačiau kai matai/žinai/atrandi ir suvoki, kad viskas ką jis besakytų ar bedarytų yra vedama meilės man - visa šita beprotybė patampa įveikiama paprasčiausiu atokvėpiu. Ir visai nusispjaut į neatsakytus klausimus, savęs atradimus, nusispjaut į savas ydas, viskas nusispjaut, kai yra, kas myli rytais ir bučiuoja vakarais.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą