Dieva ži. Rytas, kai jau sedėdamas žinai, kad diena bus šuniui ant 19 uodegos. Velki kojas veluodamas į pamoką, kurioje naujo galėtum išmokti, bet ne šiandien, kaip beje ne ryt ir tikrai ne poryt. Mintys sukasi ties nedagertu skanios kavos gurkšniu, nesuvalgytais pusryčiais ( kokio velnio į užkepėles pradėjo kišti kukurūzų?) ir krūva namų darbų, atsiskaitymų, kuriuos reikės padaryti, nes kaip jau minėjau, iš manęs padorios mokinės tikrai nebus. Beeidama netyčia užkliudžiau tai vieną tai kitą praeivį, dar neprisimindama jų vardų automatiškai išlemenau Labas ir sekundės dalį susimasčiau, kas ten per žmogus nuėjo ir ko jis su manimi sveikinosi. Matyt, pažįsta. Padidinus savo proto įsijungimo į dieną greiti dašunta, kad ir aš matyt jį pažįstu.Įeini į klasę, nužiūri porą žiurkių, jos savo pudriniais snukučiais tik gadina klasės aplinką. Na, nors derinasi prie suolų, jie špakliuoti - jos irgi. Mokinies apie Renesansą, Mikelanželus, Mikalojus penktuosius ir kitus a le įžymius žmones, kurie kažkada kažkur kažkaip kažką padarė.Prastūmei pamoką, antrą, trečią.. ir psio. Tada tai ir atsitiko.
Aš kylu į 4 aukštą, pas pavaduotoją, jau užsimerkus matyt galėčiau nueti pas direktorių, pavaduotojas, ukvedį, kas dieniniai maršrutai ir leidžasi E žemyn. Jau žiojaus pasakyt ,,labas' ir tik pyst pažiūrėjo į akis. PRISIEKIU. Pažiūrėjo taip.. kaip gal kinuose rodo? Kai aplinka kažkur lieka nuošalį, ir aš pasijaučiau be galo susigėdus. Nuraudau, nupėdinau į klasę atsisėdau ir galvoju WTF?
Jau buvau pamiršus, kaip atrodo žvilgsnis, kai atrodo, kad tave mato kiaurai..Tai toks žvilgsnis.. kad, jei savininkas pasakytų - ridenkis nuo laiptų čiulpdamas kojos pirštą, nė nesusimastęs taip ir padarytum.
Fui fui fui.
Neapkenčiu tokių akimirkų.
Tfu tfu tfu, kad nepasikartotų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą