Truputis po trupučio ir viską ištrauksiu viešumon.
Iš senų senų dienoraščių!
,,Nebegalvoju.
Tu neleidi man žinoti, kas netaip, tu neleidi pakilti aukščiau nei jūros krantai. Tu - toks basus žodis, gulintis many ,esantis many, graužiantis mane, dėje tik tu - lyrinis subjektas, palaikantis deguonį plaučiuose, palaikantis odos virpėjimus tave prisiminus. Tik Tu, esi mano sielos pilnuma, sklidina stiklinė paslapties.
Tik Tu, esi mano paukščio skrydžio meilė."
Jau nebepamenu ką kėlus, ko nekėlus.Bet manau nesuklysiu, jei sau primindama netyčia ir įkelsiu antrą kart tą patį.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą