Vakar, na tiksliau užvakar, būdama žygyje ( ~40 km. per 11 val su diiideeelėmis stopkėmis, gigantiškomis ) turėdama daug laiko einant, supratau, kokia esu neknatri. Esu žmogus, visiškai be emocinės kantrybės. Galbūt todėl niekad, nors kiek nors dėmesį patraukusiam žmogui niekada nesakau atę, viso, davai. Visad sakau - iki. Tiesiog, tas žodis atę, toks šaltas, atžiaurus, nutraukiantis bet kokius ryšius su kitu žmogumi.O kas aš tokia, kad užtrenkčiau žmogui pireš pat akis duris? Gal jis turi man ką papasakoti, gal jis mane šokiruos! Tieisog tai būtų.. užtrenkimas amžiams.Kad ir koks mano kvailas suvokimas, ties žodžiu ,,atę", jis toks yra. Atę, toks mandagumo ir pagarbos nebuvimo žodis. Beto! Labai myliu lietų. Šian kai iš mokyklos ėjau ir ant manęs lijo, dieva ži, galvoaju galėčiau susilyginti su asvaltu, kad ir tuo per kurį važinėja mašinos, visai nesvarbu..ir taip norėjau, kad tu būtum šalia. Suminkštėtum. Tu akyse jau dabar man virsti putomis iš muilo, jau apčiuopiu tave nuogesnį nei mato aplinkiniai. Taip ir norisi surėkti, mesk tuos drovumo drabužius, ir einam pasidžiaugti lietumi! Ir ..aš netyčia..pajutau kažką. Jazau, kaip bijau giliau įlysti! Kartą nudegiau, viską pakartočiau su tuo nuo kurio nudegiau, beje per save tik nudegiau bet su mano įgyta meile jam. Jis buvo tieisog tobulas. auč. Bet su nauju aš bijau, kažkas laiko, lyg aš išduočiau buvusijį priimdama glėbin naująjį. Bet niekur neskubam. Nežinau nė ką jis galvoja.
O ir sužinoti nenoriu , tubūt.
Man užtenka kolkas to, kad kai jis apkabina, man suvirrpa.
Šypsena išsiplėšia.
Ir aš laukiu.
Kas rytą.
Jo žinučių.
Kas rytą apsirengiu ir tvarkausi, nebe tik dėl savęs, o didesniąja dalimi dėl jo.
Ir tikiuosi, tas jausmas taip greit nesibaigs, kaip baigėsi su žmogumi prieš..mėnesį.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą