Ir man tokiam baigščiam žmogui viduje, yra baisu. Nes supratau, kad visa tai dėl ko nerimavau ( o gal bijojau? ) atėjo pas mane, ir įtraukė nė nespėjus man mirktelti, ar pasakyti ,,ne". Širdis neklauso. O matyt protas per daug ir nebebamba, pasidavė, mato kad beviltiška. Niekad proto kovos nebuvo nugalėję širdies. Įklimpau, ir su nuogastavimu jaučiu, kad pakankamai giliai. Ne per centimetrą, ne per du, o visa galva panirus..Vakarais, aš džiaugiuosi, kad yra dar tamsu, nesimato raudoniu išmutų skruostų. Nedrąsiai apkabinu per liemenį, vardan to, kad jau tavoji ranka guli ant mano pečių, ir vardan to, kad tada jaučiuosi kaip maaažas mažas vaikas nežmoniško dydžio pievoje. Jaučiuosi saugi, nes žinau, kad tai mūsų pieva.
2011.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą