Jei prieš dvejus metus, tokiu oru būčiau žinojus, kad sutiksiu..Tave, viskas būtų buvę kitaip. Sutikau, mylėjau, labai. ( myliu iki šiol? ) Tu įžengei į mano gyvenimą, kaip dušną dieną pavėsis, tu buvai ir galvoje esi tas, kuris naktimis vilgė mano lūpas, kuris buvo man viskas. Ir jei būčiau žinojus, kad kiekvienas velnio neštas ir pamestas šiltesnis celsijaus laipsnis TIKRAI primins tave, galbūt būčiau pajėgusi, na nors pasvajojusi, kad sugebėčiau, tavęs neįsileisti. Pajausčiau pavojų, tikiu, tikrai pajusčiau pavojų kristi taip gilyn! Ir prieš daugiau nei pusantrų metų..tu išėjai. Neee, pasakysiu tiksliau - aš tave paleidau. Aš paleidau vedima pykčio, o tu išėjai.
,,Gal kažkada galėsim susigražinti tai kas buvo, bet dabar, aš atsiprašau, bet per šią savaitę nieko naujo nesuvokiau. Nepyk. Ačiū tau už nuostabias akimirkas kartu. Mylėjau! "
O prisimenu šiuos žodžius kaip vakar.
Paleidau.
Taip ir turėjo būti? Ar čia ta tikroji meilė, ar čia bukas įsitvirtinimas, kad dievaži, be jo neturėjau nieko brangesnio? Ak, tiesa brolis.
Ir aš dievaži, buvau tave primišusi, pastaruosius 2 mėnesius, iki šiandienos ryto, iki vėl pamačiau sauės šėšėlį gulintį ant pagavės, ir nežinau iš kur , TIKRAI nežinau, iš sielos gelmių vėl atskriejo tas paveikslas!
Tavo ramus alsavimas man į petį, tavo rankos ant liemens, tavo kvapas.
Dveji metai.
Nei dauk nei mažai?
Nepamiršai, mini geru žodžiu mane.O aš taip ir nesugebėjau tau paskayti ačiū! Už tai, kad turiu ką prisiminti. Ir jei dabar mano kūną priglaustų mylima Tėvynės žemelė, ir jei mane užkastų ąžuolo karste ar išbarstytų jūron.. Aš būčiau laiminga.
Nors paskutines sekundes, minėdama tavo vardą lūpuose.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą