Sėdžiu patempusi lūpytę. Taaaip negera! Jau buvau pamiršusi kas per jausmas, kai visą dieną galvoji galvoji galvoji nenustoji galvoti, kas kelias min žiūri į tel ir vis labiau graudiniesi. Numeti jo visas klaidas, kaip medžiai lapus - vieną atleidi, po dešimt min ir dar atlidi daugiau..kol jam viską atleidus prisiimi kaltę sau. Tada save grauži, peiki už savęs nevaldymą, ir vivien lauki. Labai lauki.
Taip būna kai išsilepina.
Taip būna, kai pabandai padaryti kažką gero sau.
Taip būna tada, kai supranti, jog nuo tavęs tai niekas nebepriklauso.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą