2011 m. liepos 2 d., šeštadienis

naktibalda :D

Ai ai ai, kaip čia visiems įdomu! O man, tikiuosi , kad ne tik man, bet mums, labai nuo to šypsena kyla :D Buvau raginama kokį šimtą kartų pasakyti kas čia toks ir pam param, o dabar ezartas užimė kaip tik nesakyti :D girdėjau net iš 6, priesiekiu savo švariom kojom, iš 6 žmonių ,, šiaip man labai įdomu ir dar x ir y prašė manęs iškaulyti, kas čia toks! " :DDDD Šiaip ar taip, samgu, pasirodo mano blogas yra sekamas, ir dar kaip, jei sekamas, matyt ne tokia jau ir nuobodi :D

Antroji, pažadėtoji dalis:

 Kaip JIS, užvaldė lietų.

  Mišku jis ėjo drąsiai. Rodos, kad ir kas bekribždėtų krūmuose ar kas iš po šono išlystų - jis viską žino, viską pažįsta, jo niekas nebenustebins. Jo platūs pečiai tarsi rodė kiekvienam sutiktam gyvam organizmui, ar tai būtų ąžuolo šakelė, ar tai būtų purvu suteptas mylimos Tėvynės žemės akmuo, kad jis čia savas, Jis čia priklauso, čia JO namai. Man beeinant ir bestebint jį susirišo mintis, kad matyt nesu mačiusi dvasiškai stipresnio padaro už jį.  Ir vis dėl to, manau melavau pirmąjame sakinyje, kad jis ėjo drąsiai. Manau jis ėjo taip, lyg eitų per avietynus skinti aviečių ir mintyse grotų jo mėgstamiausia daina. Jo žingsniai priminė lengvą tripsenimą per žemę. Tokį tripsenimą, koks būna naktį kai eini prie šaldytuvo ir bijai, kad kas išgirs ar ką pažadinsi. Pagarbūs žingsniai.
Lijo. Jo maikė buvo parišta už diržo, tuo tarpu aš tipenau šalia ir stirau po lietumi, nors ir labai džiaugiausi, kad lašai krito žemyn. Nes visgi tikiu, kad lietus lija žemyn būtent todėl, kad lašai tiesiog labai pasiilgo žemės! Gera buvo eiti ir jausti lietaus meilę viskam. Prie mūsų prisijungė žmogus su ratais. Ne ne, nebuvo vėžimėlyje ar kur, jis tiesiog neturėjo kojų. Vietoje kojų pas jy buvo super kietas chujenas bė mė iks! ( :D ) Taip bekeliaudama trijulė, išbadėjusi nuo 2 valandų nevalgymo, pasiekė keistą išradimą. Plaustą, kuris neplaukė, o buvo medinis.. JIS pavadino jį - tilteliu prie plafilaktoriumo. Mes, su ratuotuju draugu nuleidę galvas pritaremė šiam pavadinimui, ir paprašėme alacho palaiminti tą išradimą. JIS žengė žingsnį, lentos skaudžiai sugirgždėjo ir tarsi supykęs sušuko ,, LIETAU, GANA!" Męs išsigandę ( aš plius ratuotasis draugas) šokom į vandenį ir ticharindami, kaip varlės ant lapų laukėme kas bus toliau. Tikėjom, kad JIS greitai bus apšviestas Alacho/ Dievo šviesos ir mes pamatysime pačius nuostabiausius fejeverkus, o iš dangaus pradės leistis pedo bear meškos! Dėje, mūsų didžiausiai nuostabai, tokiai nuostabai kokios niekas nebuvo matęs, nes tai pati tikriausia nuostaba pasaulyje, lietus tiesiog..liovėsi lyti. JIS, kaip mažas vaikas pradėjo kvatoti, o mes ( vis dar ticharinantys kaip varlės) netyčia paleidom porą pukuotų bezdukų po vandeniu. Atsipalaidavom ir plaukėm gelbėti ratuotojo draugo skęstančio pleistro. JIS lietaus valdovas, kuris nemėgsta žemuogių, ir negelbėjo balto skęstančio pleistro.
The end.

SVARBU: Istorija paremta tikrais įvykiais.

 Moralas : Pažadėjau, ir pažadų nelaudažau. Pažadas parašyti istoriją buvo duotas JAM - EIVIDUI ŽEMAITAIČIUI. :D

 Veikėjai :
JIS - Eividas.
Ratuotas draugas : Vaidotas.
Aš : Indrė.
 :D

2 komentarai: