2011 m. rugsėjo 18 d., sekmadienis

17 diena. Vakaras. Išmątymai, nuo per didelio spaudimo.

 Ir visgi, kokie mes idijotai, ar ne? Su pilnom galvom apie nacionalizmą, apie gyvenimo vertę, apie įvairiausius mokslus einame gyvenime drąsiai. Tie dvylika metų, ne, ką čia šneku, visą gyvenimą esamte tikri, kad kiekvieną dieną įgyjame kažko naujo. Tvirtai statome pamatus rytojui, ir žinom, kad.. na jei kokia detalė ir pasimes, kitą dieną vėl stosies ir vėl eisi, nes neturi kur dėtis! Čia kaip taisyklė. O kiekviena iš taisyklių turi išimčių. Šykart išimtis bus meilė. Paprasta. Tieisog penkios raidės -m e i l ė. Meilė meilė meilė meilė meilė. Kiek dar kartų reikės žmonėm kartoti, kad meilė yra aukščiau visko? Galiu pakartoti dar šimtą kartų, jei dar kam nors neaišku. Draugė sako: ,,kokia meilė, Indre :D yra tiesiog saugumo jausmas ir dulkinimasisi iki nukritimo. "
Taip. Iš dalies, kažkas šiąnakt mylėsis, kažkas glostys galvą, juoksis iš nejuokingų pokštų, o kažkas skandinsis alkoholyje iš nevilties, vardan ko? Vardan to jausmo, apie kurį nebeapsiverčia liežuvis kalbėti.
Mmm.. per saldu.
Tik ištrauk vieną lego dalelę iš stroinių ir.. :
Tekšt tekšt, kaip šokolado delionės išsilydo.Tekšt tekšt, uuui, kažkam kažkas antausį rovė. Tekšt, oii čia aš. Nukritau nuo tilto, iš meilės beje.
 Trūksta tik vieną akimirką būti kažkur atitolus nuo JOS, ir viskas baigiasi. Kažkas pasidavęs pagundai lekia į kito glėbį, kažkas užmiršta nuo ko viskas prasidėjo.. o kažkas suvokia, kad nebemyli.
Tik tekšt tekšt.
Ir vvisas gyvenimas baigiasi.
Ironiška, tiesa?

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą