Uždengta.

Aš vis dar tai matau.
.. Man vis dar vaidenasi, kad tu čia, sėdi ant kampo lovos. Šypsais. Vis dar bandau užmigti iš visų jėgų, kad tik tęsčiau pasamonės vaizdus. Vis dar užuodžiu tavo kvapą. Mm.. ramunėlės, tavo mėgstamiausios. Kaskart, tikrai kaskart matau save iš šono, kai išlipusi iš lifto pakeliu akis ir tikiuosi pamatyti prie durų tave. Tu stovėjai tada, laukei. Turėjom gražią pabaigą, o dabar tiesiog išmokau užgniaušti atsidūsima viduje.  Neretai, tu prieini prie manęs, taip tikrai! Aš beveik jaučiu tada, kaip juokiesi man į ausį, jaučiu kaip tavo rankos gniaužia manąsias! O kartais, aš taip ir lieku stovėti po karšta srove.. Mintimis atgal atsuktom. Man nereikia kitų, dieva ži, turiu iš ko rinktis, nereikia man, nereikia nereikia nereikia! Dažnai save pagaunu pagalvojant, ar atiduočiau visus savo turtus, viską ką turiu materealaus dėl dienos su tavimi, ir kaskart save graužiu suprasdama, kad tik pasakytum ,,grįžk" ir aš lėkčiau. Tekinom tekinom, bėgčiau greičiau nei metamas akmuo pasiekia žemę. 
Lūpos prispaustos.
Akys krikštolu dengtos.
Manau, atėjo Ruduo.