Paskaičiau prieš hmmmm, 25 min? Ši diena buvo nuostabi. Tiesa pasakius.. nuo penktadienio visos dienos buvo nuostabios. O gal visi pusantro mėnesio?
Kaip ir kiekvieną rytą aš žadėjau pabusti nuo skambučio ( jau pamiršau, kam reikalingas žadintuvas, nes kas rytą R mane pažadina skambučiu. ), beeet vietoje to pradėjo kažkas skambinti baisiai į duris. Nu galvoju v pizdu atidarysiu ir išpeiksiu ką nors negyvai, pro akutę nieko nematyti atidarau duris, o ten Rytis! Jis sakė, kad 2 sekundes pažiūrėjau į jį tada pasitryniau akis ir besijuokdama nusikeikiau, o toliau ir pati pamenu, kad pabučiavau ir paklausiau kaaa jis čia veikia. Kaip iš karo akademijos išsprūdo. Pasirodo, kai labai nori - tai ir randi kaip. Gavau gėlių, milkos šokoladą, bei pieštą gėlytę ir ir ir gavau laisvą dieną nuo pasaulio. Nors kad ir kaip jis mane varė į mokyklą, a le jis pasitrins mieste ar namie palauks, pamačius jį nebenorėjau į jokias mokyklas aš. Taip gavau pusryčius, gavau saldžiausią miegą, gavau netikėtai mylimą glėbį, kol susivokiau, kad jau 18 val. Kažkaip staaaaaaaigiai dingo laikas. Ir šiandien, mane aplankė kalėdinė dvasia. Gulėdama ant pečio matydama delnus, su kuriais nebaisu niekur, kurie mane trauktų iš visokio mėšlo, žiūrėdama į rudas akis, katros sako, kad esu pat gražiausia ir nemato jos jokių spuogų, ir patinimų nemato.. aš pasijaučiau, kaip be gravitacijos. Pajaučiau šilumą, tokią, kuri aplanko per kalėdas, kai visa giminė susėda aplink stalą.
Apskritai, radau vietą pasaulyje.
Įsimylėjau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą