Pasvajojam gi visos, apie tą princą ant balto žirgo. Tiktų mums ir ne princas ir ne ant balto žirgo, susitaikom su mintim, kad tokio nebūna, dairomės į ,, žemiškesnius " : erelius, klounus, o kartais ir į asilus. Tokios jau esam, įsimylim girtuoklius, juokdarius, nesubrendėlius, protinguolius, misterius EGO, ir dar bala žino kokius, priimam visokius. Širdžiai neįsakysi.
O ką daryti, kai gauti princą ant balto žirgo? Kai buitiškumas tave tiek užgrūdinęs, kad nebemoki elgtis su princu. O ir pačiai princese patapti nebesinori. ,,Mandagios panelės" įvaizdis prie mylimojo tėvų, kuklus makiažas, tvarkingi rūbeliai skamba kaip iš pasakų, ar ne? Šiaip tai NE. Baimė nusikeikti prie jo tėvų varo į kapus, gilios iškirptės traukia jo draugų dėmesį, o juodos ( aha, mėgstu būti varna ) akys nepatinka tavo gimdytojams. Norėtum mėgautis tik Juo, bet negali. Nes princai turi pareigas, turi privilegijas, bet turi ir atsakomybę - nepakisti. Todėl labai sunku turėti išsvajotąjį šalia. Nes žinai, kad visad esi po padidinamuoju stiklu, jis visad žino kur esi, ką darai, ką šian valgai, į kokius susitikimus tau reikia nueiti, ką uždavė namų darbams, ir ko reikėtų pasisaugoti. Jis visada ( reikia ar nelabai.. ) yra pasiruošęs šokti tavęs ginti. Ir nesvarbu, kad jam šnibždi ausin ,,Aš pati! ". O kvailiausia yra tai, kad pati ir suteiki tą padidinamąjį stiklą jam. Pažindama jį, atiduodi savo baimes, parodai pilną dėmių savo sielą, jei pasiseka, atveri langelį į širdį ir tik vėliau supranti, kad pati nebepriklausai sau.Nes nuo dabar, nebebus kaip ankščiau. Tu žinai, kad dabar jis mylės tave tokią, kokia esi. Su per mažom kojom, berbalusią, gelėbjimosi ratu ant pilvo, nesivaliusią dantų ir be makiažo, mylės nuogą, matysi, kaip akys suspindi besigerėdamos netobulomis tavo kūno linijomis, ir mylės tave paraudusią iš gėdos. Tu žinai, kad dabar, atstosi šviesą. Tiek saulės, tiek mėnulio.
Atsiduoti princui, visa savo esybe yra pavojingas žingsnis. Nes, jis tai jaučia, jis išmoksta būti žmogumi. O tada nebematai reikalo stengtis. Nebesidažai, rečiau eini į sporto klubą, dažniau užkandi šokolado ( dažniausiai, jo dovanoto ). Nebemyli taip gėlių ( nes jos tampa kasdienybe ), nebekuri, neberašai slaptų minčių į dienoraščius, daraisi pavojingesnė - įnoringesnė, ieškai klaidų, dažniau atleidi savas klaidas, pyksti/ širsti viduje dėl menkniekių, daugiau reikalauji, nuliūsti, kai nepasielgia taip, kaip norėtum, kuri svajones ir suvoki, kad visose esi su tuo, vieninteliu. Prisimiršti draugus, atiduodi visą savo laiką ir myli. Manau, tada žodis ,,meilė" tiesiog jau per silpnas. Atsiduoti princui , reiškia pamiršti svajones apie ,, neįmanomai gražų, geraširdį ir drąsiaširdį , stiprų karalaitį". Mylėti princą reikia išmokti. Nes kitaip, pradėsim svajoti apie asilus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą