2013 m. gegužės 21 d., antradienis

Antros paauglystės sindromas

Čia gal ta ,, nepraėjusi" depresija? Jaučiuosi kaip kokia penkiolikinė, prisiekiu! Su R nebe taip ir gerai, nemačiau jau 10 dienų, liko dar 8 , tada grįš susitiksim vakarui ir vėl... ai nebeskaičiuosi kiek laiko nesimatysim. Artimiausias normalus laikas birželio 7-9 dienomis, prie jūros. Vaikinas iš LKA ir aktyvus žmogus nelabai geras derinys. Daugiau nei pusantrų metų praleistų kartu praėjo POOF kaip greitai, dar prisimenu, kaip kojos drebėjo pirmą kartą susitinkant. Tačiau, jis pasakė kad liko laukti 2 metus. Tada viskas gerai, gal iš šono atrodo, kad visai nieko laukti 2 metus, kai myli, ar ne? Ni velnio. Tie du metai man galvoj stovi kaip trojos arklys, vis prisimenu ir prisimenu ir gūžiuos ir gūžiuosi.. Bijau, kad sutrupės per tuos dvejus metus tai, ką kruopščiai, nuoširdžiai ir atsidavus kūriau.
O tada tikėkimės pajams mane į stovyklą, tada vėl mėnesį nesimatysim, ir taip toliau, jo problemos nugula ant mano pečių ir slegia prie žemės, pamirštu savus darbus, koncentruojuos į jį, pykstu, rėkiu, siunčiu velniop o paskui vėl myliu.
.. Tai kur ta kaldra po kuria reikia slėptis, kai labai bijai ir nieko nenori ir nori užkapot kas antrą žmogų pasitaikiusį kelyje?

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą