Pačią pirmą dieną kėliausi dar prieš šešias, na koks čia ir kėlimasis, kai dėl nerimo visa naktis nemiegota. Vis sukosi galvoje klausimai pačiai sau ,, ar tą įsidėjau, ar to reikia, gal to nereikia, ko laukti? " .. Bet kokiu atveju 7.30 atėjus į geležinkelio stotį pamačiau daugybę panašių veidų - visi šypsosi, bet matosi, kad daugumai naktis irgi nebuvo pati lengviausia :) Draugiškumas, optimizmas liejosi per kraštus, tik laikas iki atvažiuojant traukiniui labai prailgo.. Beveik mėnesį laukiau žygio, o čia gavau dar palaukti. Jau mintyse kirbėjo mintys - gana laukti ir ruoštis - varom!
Žygiui prasidėjus pirmosios mintys buvo ,, Ohooo... mes čia taip sparčiai ir eisim abi dienas?! ", tad iš pradžių, pirmasis kilometras buvo itin sunkus, o vėliau, kažkaip ir kojos pačios nešti vienodu ritmu pradėjo, o ir pokalbiai buvo kilometrų ir laiko ,,užmušikai". Bendraudama su tokiais įdomiais žmonėmis ir diskutuodamas apie pačius įvairius dalykus apsidarai ir jau 5 km nebėra. Žinoma, per tą laiką spėjom ir upę perbrist ir saulėje pakaist :) Vėliau sekė kaimai, 1863 m. sukilėlių žūties vieta, partizanų bunkeriai ir kapinaitės, kemsynai, kalnai, pelkės bei ežerai. Tvarkyti istorinius paminklus buvo širdžiai atgaiva, tada galėjau susikaupti, apmąstyti visą tai ką jiems teko iškentėti, kokia didelė skriauda Lietuvos istorijoje yra padaryta, ir kaip gera nors kažkuo prisidėti prie jų atminimo. Kapinaites tvarkydama supranti, kad nueiti 20+ km yra visiškas menkniekis su tuo, ką teko iškęsti parizanams ar ištremtiesiems, tad ir gėda prieš save pasidarė, kad mintyse šiek tiek pazyziau dėl kelyje pasitaikiusių kalnų. Vėliau sekė nakvynė, labai informatyvi ir artima širdžiai diskusija prie laužo, kurios metu buvo dalinamasi istorijomis apieSibiran ištremtus artimuosius, diskusija ką tai davė Lietuvai, trėmimų minusai ir bandymai įžvelgti juose nors kažką gero, ką vertėtų paskaityti šia tematika, ką tai reiškia kiekvienam iš mūsų. Jei nuoširdžiai - tai tikėjausi, kad dauguma kalbės apie patriotiškumą, norą prisiliesti prie istorijos, atsakingumą jausmą, tačiau išgirdau pačių įdomiausių teorijų, ko ieškoti Sibire. Vieni ieškos savęs, kiti ieškos istorijų apie mirusius senelius, treti ieškos motyvacijos ar atiduos širdyje jaučiamą duoklę Lietuvai ir jos istorijai. Buvę prie laužo kalbėjo degančiomis akimis, drebančiais balsais, tai tik rodė unikalumą ir nuoširdžius jausmus. Antra diena prabėgo greitai, ryte aptvarkėme stovyklavietę ( nerašyta taisyklė - palik gražiau nei radai) ir greitu žingsniu išėjome tęsti savo žygio. Šią dieną norėjosi ne tiek daug bendrauti, bet susikoncentruoti į save, išsigryninti tuos pliusus, kuriuos davė šis žygis, atskirti kaip mąstei prieš porą dienų ir kaip dabar, pasitikrinti, ar teisinga motyvacija veda tikslo link. Tikslas tikrai ne Sibiras, mano tikslas buvo ,, susidėlioti visus taškus ant i " kas liečia šį skaudų laikotarpį. Džiugu, kad žygio metu gavau tarsi ,,spyrį į užpakalį", dažnai nerimaudavau ar bėdavodavau dėl tokių menkniekių šiam gyvenime! Tad žygis man priminė, kad gyvenu tik kartą, ir šiuo gyvenimu reikia džiaugtis kaip niekad kitu, reikia išnaudoti kiekvieną galimybę, visur ir visada nešiotis pozityvią nuotaiką, tik ji ir šalia esantys bendraminčiai padės išsikapstyti iš bet kokios bėdos. Reikia prisiminti istoriją, bet negyventi ja :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą