2011 m. kovo 4 d., penktadienis

kuk

Klabėjom su D. Ir taip lyginau, ką jis jaučia ir ką tokiu metu jaučiau aš. Ohooo, viskas buvo taip senai! Tikėjaus , kad atsiversiu savo slaptajį blogą, šaltais nervais atrasiu tuos įrašus, bet vos atsiverčiau ir pizė. Kažkas sugriuvo, bokštelis po bokštelio nukrito :o Juk diev taip senai.. pusantrų metų, o vat šast ir..
Vis dėl to parodžiau ką jaučiau. Ji panašiai jaučiasi.
Ir kažkaip..paskaičiau ir man atrodė kad mano mintys pakankamai gerai ten sudėstytos. Tiesiog, visam tam atminti!


Keliaujam.

Keisti jausmai užplūsta vis dažniau..tai turbūt tavo eilinė magija? Tau būdinga, įlysti vidun graužti graužti graužti ir iš jausmų palikti graužtuką..Hėhėhė. Meno šedevras (: Tau patinka versti viska aukštielnikam , neleisti pajausti vėl.* Dažnai brisdama per sniegą į kalną , bespoksodama į šunų dovanėles pasimetu ir nežinau kuria kryptimi žygiuoti kad tik vėl nesuklysti..arba suklysti taip , kad prisiminčiau visą likusį gyvenimą. Ir būtent dabar kai nauji jausmai kutena padus , kai akys vėl pradeda skirti spalvas, kai pagal uoslę vėl seku nauju kvapu ir pamatau tą veidelį , kuris berots nužybsta vienai man! Kuris man šypsosi su duobutėmis skruoste ir su spinduliuojančia šiluma pasveikina grįžus į žemę, pasisveikina pražengus pro jo širdies slenkstį..Tau būtina vakare kaip rituale įlįsti vidun ir vis iš naujo graužti ir ištaškyti viską ką užauginau per dieną, tu būtinai pabrėši koks svarbus man buvai, kad toks liksi iki pat paskutinio atodūsio : užblokuoji visas mintis gera linkme ir pasiglemži paskutines prieš miego minutes sau. Švelnus tavo egoizmas glosto širdį. Patapti sapno herojumi privilegija kurios nepamiršti , keista , nes netyčia akių vis dar nuo grindinio nepakeli kai reikia prabilti apie tuštumą delnuose. ,,Vakaras neša sidabrinius sapnus , bandau atrasti svajonių kelius , paliesti rožėm apibarstytus salsos lapus , jis rėkia tai visam pasauliui , jis šnibždėjo. I Bleed.” -Naktimis mintimis bėgu iš čia , kad neprisiminti tai ko nėra. Leisk paliesti dangų , mano meilė tau pasibaigus.’

Žiema.

Snaigės kreta elegantiškai , tyliai , vėjas suka ratu ratu ratu , kaip ir žemė išprotėjusi sukasi.

[P.s palieku tave kosmose ]
2009.02.01

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą