Pagaunu taip save jau kokį pusmetį. Taip ko nors nenoriu ir pati savęs pradedu klausinėti kodėl nenoriu, ir pasitaikė čia žmogus po kojom. Buvo brangus, bet taip gavosi..ir turėjau tokias galimybes jį susitkti. Ir žengdamas kas žingsnį žvalgiausi, ar netyčia jo nėra kažkur netoli. Pamatyčiau tiesiai į krūmus, ar į kanalizacijos angą..Užkankinau save klausimu ir supratau..kad aš bijau.
Įsigijau žmonių baimę.
Labai didelę ir manau stiprią baimę.
Tamsi bedugnė atrodo dabar dauk jaukesnė, nei žmonių veidai kasdieniniame gyvenime. Minio, o vdruk ten gali būti ..na juk gali būt ten tas žmogus? Gali..
Kaip ir paranoja, bet kada tik turiu progą einu vis ta pačia gatve, susitikti bijau, bet išsižadėti - negaliu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą