Kreipiuosi į tave, motule gamta, ar į tave, ponaiti, sėdintį ten viršui.
Jeigu tu davei man stiprybės ištverti du metus tai, tai kodėl dabar atimi visas jėgas? Čia tipo, užteks, stovėk Indre pati ant kojų? Ot ir nestovėsiu! Slysta man viskas, slyyyysta! Tvirtumą pakeičia savęs niekinimas, rankos kaip lietus - randasi vis labiau link žemės.
Šian lijo, ir man tas padaras kairėje krūtinės pusėje vis kažko judėjo, atrodo trepsėjo savo mažomis kojytėmis, isteriškai verkė rėkdamas : ,, aš noriu atgal, ATGAAAAL! " ir staigūs, žaibiški smūgiai iš viršuaus pasiekė jį. Kaip elektros šokas įdegino skylutes vis su tais pačiai žodžiais : ,,pati kalta" ..
Mes, su motule gamta, esame panašios.
Būname linksmos, šviečiame kitiems, rodom ką turim ir leidžiam daryti su mumis ką norim.. bet, kartais mes pykstam. Labai.
Kartais mes irgi verkiam, na ji šiektiek dažniau nei aš, bet kai reikia pykti..susivienijam. Apsiniaukiam ir šikam gyvenimus kitiem. Kartais atrandam kelią į ramybę, ir jis tikrai būna kaip vaivorykšte klotas.
Blemba, blemba, blemba! Šūdinai nu, dabar suprasti, kad nežinau ar pasukau ten - kur turėjau eiti. Ar geru keliu einu, ar išvis to noriu!
O abejonės kilo prieš porą svaaičių. Kai stiprios rankos mane paleido, sakydamos , kad yra kai kas svarbiau.
Kad laikas susiimti, nors nė nebuvo pradėta atsipalaiduoti.
Matyt tos stiprios rankos, kurios mane prilaikė pastaruosius tris mėnesius ( minimum) jautėsi kitaip.
Shit happens.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą