Liko savaitė iki išvykimo. Išvykimas man visai nerūpi, labiau rūpi tai, kad atsisveikinu su Juo ilgesniam laikui.
Yra buve mėnesis kai nesimatėm, bet ne 6..
Stengiausi visaip kaip galėjau, kad tik ir vėl gaučiau stipendijas ir galėčiau atsimesti jas kas mėnesinėm kelionėm namo, tačiau.. Liko tik savaitė.
Ir kaip dabar elgtis? Kaip mūsų laiką paversti tokiu auksiniu ?
Mąsčiau apie tiesiog gulėjimą ir žiūrėjimą į jį, kol akys nusprogs. Bet kvailai tiek aš tiek jis pasijautėm..
Bandžiau miegoti nepatogiai, bet prilipus prie jo. Baigėsi neišsimiegojimu abiems.
Tikėjaus, kad nėjimas niekur ir viso laiko praleidimas su juo, kiek tai yra įmanoma, padės ir panaikins visus neaiškius jausmus.Bet kuo daugiau būinu su juo.. tuo labiau suprantu, kaip niekur nenoriu važiuoti! Nenoriu nenoriu nenoriu. Nenoriu jokio erasmuso, nieko. Noriu tik jo. Visada noriu tik jo.
Ir ką dabar daryti.
Spėju, kad mylėti.
Ir tikėtis, kad tai bus abiems bus į naudą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą