858 dienos kartu

Labai keisti jausmai užplūsta oro uoste. Iš veinos pusės norisi mesti viską ir sakyti - NIEKUR NEVAŽIUOJU, pasilieku čia, su tavimi, o iš kitos pusės supranti, kad taip abiems geriau. Atstumas niekad nebuvo mums problema, esam įsikibę vienas kito visasi įmanomais būdais, meilė ne silpnėja, o tik stiprėja. Kai guli ant Jo krūtinės ir galvoji, kada nieko, nieko nieko nieko daugiau gyvenime nenorėsi labiau nei būti su Juo, būti Jo vaikų motina, būti Jo žmona/meilužė ar vergė, bet kuo. Kai matai kaip godžiai jis tave valgo akimis, spaudinėja sutikęs, uosto tavo kvapą ir tuo pat metu Jo oda šiurpsta.. Ar galima daugiau ko nors norėti? Aš suprantu tuos, kurie žudosi ,, iš meilės" . Suprantu tuos, kurie sako ,, visų pirma reikia mylėti, o tik paskui gali numirti". Dėl tokios meilės ir antgamtiškos jėgos aš ir galėčiau taip padaryti. Tai net nebeatrodo taip pamišėliška. Kartais aš tikrai savęs klausiu, ir už ką gi man taip pasiseskė? Nesu kuo įpatinga, matau pasaulį taip kaip ir daugelis, nesutariu su dažnu kolektyvų, gal kiek skiraisi alkoholio ir tabako vartojimo suvokimas nuo įprastinių ,, jaunuolių" bet tik tiek. Aš nežinau ką jis mato manyje, iš pradžių bandžiau ieškoti atsakymų, tačiau jis jų man nedavė. Na bent jau tokių, kurie mane tenkintų. Tad tik nusišypso ir leidžia suprasti, kad pats nežino. Gal ir gerai? Kol prie oro uosto vartų galiu jį apkabinti ir nubučiuoti, kol ašaros nekrenta išsiskyrus, kol jaučiuosi saugi net būdama ir toli, kol užmerkus akis matau tik jo vienintelio veidą ir kol jo prisilietimas veda iš proto - viskas yra gerai.