2012 m. gegužės 17 d., ketvirtadienis

By

Mano kambarys pilnas lietaus. Ir retai taip būna, kai lietumi dalimuosi pati sau, viena. Brolis polikninikoj gydosi plaučių uždegimus, o šuo taip kietai miega kad regis jo nė nėra. Jau buvau pamiršusi kaip gera užmigti nuo griaustinių, žaibų, lietaus kapsenimo į palanges ir vėjo ūžaujimo pro ventiliacinius plyšius. Man patinka naktimis kalbėti su R. Ypač kai esu lovoje. Jis puikiai nukreipia mane į sapnų karalystes. Tarsi padaro įvadą, o paskui, tamsoje, nė nepajuntu kaip atlūžtu jo beklausydama. Gerai, kad jis nepyksta. Negėdiškai atiminėju iš R jo miego laiką ir pakankamai širstu, jei jis bando atiminėti mano. Tai jei pats daugiau duoda, nei ia, tai vadinasi iš tikrūjų myli? Hm. Man atrodo nors ir šimtą kartų jam į teiginį ,,aš tave myliu\" atsakydavau ,, niaaaa \" arba ,, taaai gerai\" NIEKAD nesuabejojau jo jausmais man. Jis visada šiltas. Net tada kai pyksta ar pakelia balsą prieš mane. Jis va kaip lietus ir griaustinis ir žaibai ir kaldra. Mylimas. ( Sakė, kad tai žino. Pfūūū )

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą