2012 m. gegužės 17 d., ketvirtadienis
By
Mano kambarys pilnas lietaus. Ir retai taip būna, kai lietumi dalimuosi
pati sau, viena. Brolis polikninikoj gydosi plaučių uždegimus, o šuo
taip kietai miega kad regis jo nė nėra. Jau buvau pamiršusi kaip gera
užmigti nuo griaustinių, žaibų, lietaus kapsenimo į palanges ir vėjo
ūžaujimo pro ventiliacinius plyšius. Man patinka naktimis kalbėti su R.
Ypač kai esu lovoje. Jis puikiai nukreipia mane į sapnų karalystes.
Tarsi padaro įvadą, o paskui, tamsoje, nė nepajuntu kaip atlūžtu jo
beklausydama. Gerai, kad jis nepyksta. Negėdiškai atiminėju iš R jo
miego laiką ir pakankamai širstu, jei jis bando atiminėti mano. Tai jei
pats daugiau duoda, nei ia, tai vadinasi iš tikrūjų myli? Hm. Man atrodo
nors ir šimtą kartų jam į teiginį ,,aš tave myliu\" atsakydavau ,,
niaaaa \" arba ,, taaai gerai\" NIEKAD nesuabejojau jo jausmais man. Jis
visada šiltas. Net tada kai pyksta ar pakelia balsą prieš mane. Jis va
kaip lietus ir griaustinis ir žaibai ir kaldra. Mylimas. ( Sakė, kad tai
žino. Pfūūū )
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą